Šiuolaikinės mamos dažnai susiduria su iššūkiais, kurių anksčiau nebuvo, – nuolatinis laiko trūkumas, informacijos srautas, spaudimas būti tobuloms. Tačiau šventosios motinos primena, kad šventumas slypi paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Penkių šventųjų moterų pavyzdys liudija, kad motinystė – kantrus ir meilės reikalaujantis kelias, pripildantis malonių.
Švč. Mergelė Marija – Bažnyčios ir visų mamų Motina
Žinoma, pačia tobuliausia ir motinų motina Bažnyčia laiko Švč. Mergelę Mariją. Ji – tobulo klusnumo Dievui pavyzdys. Ji yra ne tik Jėzaus Motina, bet ir visų mamų, visų tikinčiųjų Motina. Ją mums paliko pats Kristus, kai žvelgdamas į Joną nuo kryžiaus ištarė: „Štai tavo motina“ (Jn 19, 27). Šiuo veiksmu Marija tampa visos Bažnyčios motina. Jos motinystė peržengia biologinius rėmus – ji yra dvasinė motina visiems, kurie seka Kristumi.
Nors ir būdama tobula ir šventa, Marija jautė visus nemalonius jausmus, kurie ištinka motinas: nesupratimą, ką savo mintyse nešiojasi vaikas: „jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50), nerimą, kai dingo jos dvylikametis Jėzus (plg. Lk, 2, 48), skausmą stovint po kryžiumi.
Marijos motinystė išmintinga ir nuolanki: Marija gyvena ne valdydama, bet lydėdama, ne viską suprasdama, bet saugodama širdyje. Ji tampa visų kenčiančių motinų pavyzdžiu, ypač tų, kurios stovi prie savo vaiko kryžiaus.
Marija „saugojo visus šiuos dalykus savo širdyje ir svarstė juos“ (Lk 2, 19). Marija nebando visko išsiaiškinti ar pakeisti įvykių tėkmės, bet giliai juos apmąsto ir brandina meilėje. Ji moko, kad motina nebūtinai turi viską išspręsti, bet turi būti šalia.
Šv. Monika – ištverminga ir viltinga motina
Šventoji Monika yra viena žymiausių motinų krikščioniškoje tradicijoje, ypač žinoma kaip šventojo Augustino – vieno svarbiausių Vakarų krikščionių teologų – motina. Jos gyvenimas liudija apie gilų tikėjimą, kantrybę ir meilę, ypač šeimos gyvenime. Šventoji Monika viltingas pavyzdys ypač pamaldžioms moterims, sielvartaujančioms dėl savo vaikų klystkelių.
Monika daugelį metų meldėsi už savo sūnaus atsivertimą, kentė skausmą dėl jo klaidų, bet niekada neprarado vilties. Ypatingas Monikos bruožas – ištikima malda ir tylus tikėjimas, net kai atrodė, kad niekas nesikeičia. Šv. Monika liudija, kad motina ne kontroliuoja, o viską atiduoda Dievui ir jos ašaros tampa ateities šventumo sėklos. Ji artima visoms motinoms, kurios laukia, meldžiasi ir tiki, kad Dievas išklausys.
Šv. Monika tikėjo ne savimi, o Dievu, kuris turi galią išgydyti net labiausiai paklydusias sielas. Šv. Augustinas rašo, kad mama nebandė jo kontroliuoti, bet vis labiau leido veikti Dievo malonei. Tai brandi motiniška meilė – leidžianti vaikui augti, net jei tai kelia skausmą.
Šv. Elžbieta Vengrė – aktyvi motinystė ir už šeimos ribų
Elžbieta, kilusi iš Vengrijos karališkosios šeimos, buvo trijų vaikų motina. Jos motinystė išsiskleidė aktyviu gailestingumu – ji rūpinosi ne tik savo vaikais, bet ir tarnavo svetimiems gailestingumo darbais. Elžbietos pavyzdys moko, kad motinystė nebūtinai apima tik šeimos ratą – ji gali tapti meilės erdve visiems, kuriems reikia atjautos.
Elžbietos Vengrės santuoka buvo laiminga, Elžbieta mylėjo savo sutuoktinį, buvo mylinti ir rūpestinga motina, tačiau patyrė daugybę išbandymų. Laukdamasi trečio vaiko liko našlė ir buvo išmesta iš rūmų, todėl keliavo iš kaimo į kaimą, dirbdavo ten, kur ją priimdavo, padėjo ligoniams, siūvo ir virė. Elžbieta neatsisakė savo motiniškų pareigų – ji stengėsi apsaugoti savo vaikus ir jų paveldėjimą, kol galiausiai rado dvasinę paguodą atsisakydama pasaulio turtų.
Elžbieta niekada nesiskundė nei netekčių, nei skurdo akivaizdoje. Jos gyvenimas liudija, kad šventumas ne visada eina kartu su išorine sėkme, bet visada – su meile.
Šv. Zelija Martin – dirbančios mamos šventumas
Zelja Martin – šv. Teresėlės iš Lizjė motina, verslininkė, žmona, devynių vaikų mama. Ji pažino motinystės džiaugsmą ir skausmą – keturi jos vaikai mirė ankstyvoje vaikystėje, o pati Zelija išgyveno sunkią ligą. Zelija turbūt panašiausia į šių laikų motiną, nes derino motinystę, šeimos gyvenimą ir verslą. Ji buvo talentinga nėrinių meistrė ir valdė savo nėrinių gamybos verslą.
Zelijos motinystė – tai šventumas per paprastus dalykus: rūpinimąsi vaikais, darbą, maldą, šeimos gyvenimą. Zelija buvo ne griežta, o švelni, giliai dvasinga mama, padėjusi savo vaikams pažinti Dievą. Jos pavyzdys ypač įkvepia šiandienes mamas: net ir skalbimas, maisto gaminimas ar pasivaikščiojimas su vaiku gali būti šventumo kelio akimirkos.
Zelija labai troško tapti vienuole, bet, kai to negalėjo įgyvendinti, motinystę priėmė kaip Dievo dovanotą misiją. Kiekvieną vaiką laikė Dievo dovana ir prižiūrėjo su didele meile. Zelija ir jos vyras Luisas yra pirmoji sutuoktinių pora, kanonizuota kartu.
Šv. Teresė Avilietė – dvasinė motina
Nors šv. Teresė Avilietė niekada neturėjo biologinių vaikų, ji buvo galinga dvasinė motina. Kaip karmelitė, vienuolyno įkūrėja ir mistikė ji formavo, augino ir vadovavo šimtams sielų. Ji įkūnijo vienuolišką motinystę – besąlygišką meilę, dvasinį palydėjimą, užtarimą ir auką.
Šventoji Teresė Avilietė liudija, kad motinystė – tai meilė, kuri leidžia kitam augti Dievo šviesoje, net jei toji meilė neturi biologinio pagrindo. Šv. Teresė primena visoms moterims – vienuolėms, auklėtojoms, mokytojoms, savanorėms, kad jos taip pat dovanoja ir įkvepia gyvastį per meilę.
Motinos dieną švenčiame gyvybės, švelnumo ir ištikimybės šventę. Tačiau Katalikų Bažnyčia žvelgia giliau – mato motinystę ne tik kaip biologinį faktą, bet ir kaip dvasinį pašaukimą, kuris gali skleistis šeimoje, vienuolijoje, visuomenėje.