Šį šeštadienį, lapkričio 29-ąją, Vilniaus arkivyskupijoje bus įšventinti du nauji diakonai – Kristijonas Guščius ir Arturas Martyniukas. Jų keliai į pašaukimą labai skiriasi: Arturas vidinius klausimus gvildeno vairuodamas taksi Vilniaus gatvėmis, o Kristijonas – savanoriaudamas ir bendraudamas su žmonėmis, kuriems reikėjo pagalbos. Visgi abu patyrė tą patį – netikėtą Dievo prisilietimą ir drąsą žengti į tarnystę. Prieš rimtą pokalbį jie šypsodamiesi atsakė ir į smūginius klausimus. Svarbiausias jų pasirinkimas tas pats: širdimi tarnauti žmonėms.
Smūginiai klausimai:
Vasara ar žiema?
Kristijonas: Vasara.
Arturas: Žiema.
Miestas ar kaimas?
Kristijonas: Miestas.
Arturas: Kaimas.
Kalnai ar lygumos?
Kristijonas: Lygumos.
Arturas: Jūra.
Veiksmas ar ramybė?
Kristijonas: Veiksmas.
Arturas: Ramybė.
Mėsa ar desertas?
Kristijonas: Desertas.
Arturas: Sunku… Gal mėsa.
Vadovauti ar tarnauti?
Kristijonas: Tarnauti.
Arturas: Tarnauti.
Širdis ar protas?
Kristijonas: Širdis.
Arturas: Širdis.
Pradėsiu tradiciškai nuo judviejų pašaukimo. Nuo ko viskas prasidėjo? Juk abu ne iškart po mokyklos įstojote į seminariją?
Arturas: Baigęs mokyklą labai daug važinėjau į užsienį. Tikslas buvo savęs ieškojimas. Nes paauglystėje kilo daug klausimų ir negavau į juos atsakymų. Ta tuštuma arba kaip tik troškimas rasti atsakymus visą laiką stūmė mane jų ieškoti. Vienas iš būdų atrodė ieškoti ne Lietuvoje, o užsienyje. Bet tai nepadėjo, tik dar labiau pagilino klausimus, nes supratau, kad pinigai tuštumos neužpildo. Netgi supratau, kai pajaučiau jų galią, kad jie kaip tik gali padaryti žalos ir kad nenoriu turėti daug pinigų, nes taip sugadinsiu save. Grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti taksi.
Ketverius metus dirbau taksistu, važinėjau po miestą, bendraudavau su žmonėmis ir po dvejų metų važinėjimo Dievas atėjo į mano gyvenimą ir sako: „Aš esu.“ Nuo tada viskas pradėjo kardinaliai keistis. Pagaliau pradėjau gauti atsakymus, kurie buvo užslėpti dar paauglystėje. Ir jų tiek pasipylė, kad vieną momentą išgirdau: jeigu nori tikrai atsakyti į giliausius klausimus, skaityk Šventąjį Raštą. Kai pradėjau jį skaityti, viskas užsikūrė dar labiau, gavau dar vieną patvirtinimą, kad „Aš esu“.
Vėliau jutau raginimą pašvęsti savo gyvenimą Viešpačiui, jeigu nesu vedęs. Bet tąkart kilo pasipriešinimas. Mano įsivaizduojama kunigystė visai neatitiko mano lūkesčių. Nustojau skaityti Šventąjį Raštą, nes pamaniau, kad vyksta nesąmonės. Bet tuo niekas nesibaigė, žmonės pradėjo pastebėti, kad kažkas vyksta. O aš vis neišdrįsdavau pripažinti, kad Dievas mane kviečia. Galiausiai mano sesė man sako: „Žiūrėk, kad nebūtų per vėlu.“ Aš tada supykau, kad Dievas mane kviečia į kunigystę, nes norėjau šeimos, prašiau išrinktosios.
Vėliau besimelsdamas supratau, kad Dievui reikia rankų. Man tarsi susijungė daugybė ankstesnių patirčių: dirbdamas taksi buvau susidėliojęs bendrą vilniečio paveikslą, o skaitydamas Šventąjį Raštą – žmogaus, galinčio patekti į Dangų, viziją. Man šie du vaizdiniai nesutapo ir išgirdau savotišką kvietimą padėti žmonėms priartėti prie Dangaus. Galiausiai Viešpats mane kalbino toliau sakydamas, kad jam reikia mano rankų. Kad kunigai miršta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Dievui reikia kunigiškų rankų, kurios dirbtų. Būtent po šio paraginimo pajutau daug įkvėpimo ir drąsos, kurios užteko nueiti pas kleboną ir klausti, ką daryti, kad tapčiau kunigu.
Kristijonai?
Kristijonas: Kai reikia kalbėti apie pašaukimą, vieni aspektai gal pasimiršta, kiti iškyla, todėl kiekvieną kartą vis kitaip išeina papasakoti. Mano šeimoje tėtis eina į bažnyčią, jis giliai tikintis. Todėl turėjau pavyzdį. Bet nebuvome tipinė tikinti šeima, nes mano mamai bažnytiniai reikalai atrodė labiau nesąmonė. O tėtis mane ir sesę vesdavosi į bažnyčią, gana anksti ėmė duoti paskaityti knygelių apie kokį nors šventąjį. Būdamas kokių 12–13 metų perskaičiau apie šv. Pranciškų, skaitydavau ir Naująjį Testamentą. Mane tos knygos užkabino, todėl jau paauglystėje pradėjau svajoti, kad norėčiau būti vienuoliu. Pirma pašaukimo mintis buvo ne kunigystė, o vienuolystė. Bet negaliu sakyti, kad tai buvo brandžios mintys. Sakyčiau, labiau vaikiški pamąstymai, nes tos perskaitytos istorijos įkvepia, atrodo smagu, bet nieko giliau. Tiesa, sekmadieniais, kai klausydavausi pamokslų, jei kunigai Evangeliją susiedavo su pašaukimu, manyje sukirbėdavo mintis, kad galbūt tai mano kelias. Tačiau gimnazijoje mintys pasislėpė, nustojau apie tai mąstyti, o man visada labai patiko istorija, todėl įstojau mokytis istorijos, baigiau bakalauro studijas.
Studijų laikotarpis svarbus tuo, kad pradėjau gana daug savanoriauti. Galėjau gyventi pas tėvus, todėl pinigų kaip ir nelabai trūko, tad gimė idėja ir noras savanoriauti. Išgirdau per radiją apie Jaunimo liniją (emocinės pagalbos liniją). Porą metų vaisingai savanoriavau, bet trūko tiesioginio kontakto su žmonėmis, todėl tęsiau savanorystę „Maltiečiuose“. Ši patirtis labai palietė mano širdį, supratau, kad Dievas yra labai geras. Savanorystės kažkaip tiesiogiai su tikėjimu nesiejau, bet dabar, žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos, matau, kad ji labai artino prie Dievo.
Svarbus momentas buvo ir popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje. Tuo metu ruošiausi tapti istorijos mokytoju, bet pamačiau popiežių, važiuojantį prie Tymo turgaus. Jis taip gražiai visiems šypsojosi. Atrodo, pamačiau, na ir kas? Bet man tas momentas paliko gilų įspūdį. Ir kitas dalykas – Aušros Vartų atlaidai. Papuoliau ten atsitiktinai per pašaukimų dieną. Pamoksle išgirdau: jeigu bent truputėlį galvojate apie kunigystę, pabandykite. Nereikia būti 100 proc. įsitikinus dėl pašaukimo, kad stotum į seminariją. Tai atnešė labai daug džiaugsmo ir minčių. Pradėjau rimčiau reflektuoti apie savo pašaukimą. Ir po poros savaičių atėjo stiprus jausmas, tarsi Dievo prisilietimas: būk kunigas. Man tai buvo taip aišku. Apėmė džiaugsmas, nežinojau, ką daryti. Turėjau dar daug laiko iki stojamųjų egzaminų, todėl meldžiausi. Kildavo ir dvejonių, bet aš kiekvieną vakarą labai pamaldžiai, atsiklaupęs ant kelių, kalbėjau rožinio maldą, kuri sušildydavo širdį. Man ji labai daug davė.
Atėjo vasara, ilgai tempiau gumą, kol ryžausi kam nors pasakyti. Juk mano mama buvo prieš. Tėčiui pasakiau anksčiau, draugams pasakiau. Ir visi normaliai sureagavo. Net mama nenustebo, sakydama, kad jau kažką nujautė. Mes linkę padidinti, kaip čia kas bus, bet nebuvo nieko baisaus (juokiasi).
O tėtis apsidžiaugė ar įvyko paradoksas?
Kristijonas: Nepasakyčiau, kad labai apsidžiaugė. Ką padariau… (juokiasi). Bet palaiko. Palaiko.
O kaip Arturo artimieji reagavo išgirdę šitą naujieną?
Arturas: Mano mama labiau tikinti nei tėtis, bet labai sumišo, nustebo: negi tikrai aš kunigas? O va tėtis, kuris yra netikintis, nudžiugo, kad pagaliau bent kažkur radau kelią (juokiasi).
Atrodo, kad prieš žengiant į seminariją, abu buvote gerai apmąstę savo pašaukimą. Bet ar buvo sunku kažko atsisakyti, kažkam pasiryžti prieš šį žingsnį?
Arturas: Man nebuvo labai sudėtinga, nes kai supratau, kad reikia eiti į kunigus, buvo apie Naujuosius metus, galėjau tam ruoštis. Netgi, kai apsisprendžiau, kad stosiu į kunigų seminariją, pardaviau savo mašiną. Aišku, buvo sunku atsisakyti šeimos, bet supratau, kad jos neturėjimas nėra kliūtis būti laimingam, mylėti. Šeimos labai norėjau todėl, kad labai norėjau mylėti ir maniau, kad būnant vienam tai neįmanoma. Bet gavau atsakymą, kad tai nėra kliūtis. Seminarijoje Viešpats gilino šį suvokimą, kodėl taip yra ir kaip tai veikia.
Kristijonas: Iš pradžių labai norėjau būti kunigu ir apie šeimą negalvojau. Bet jau būnant seminarijoje, taip, žinoma, kilo minčių dėl šeimos. Ypač skaudu, kai žmonės sako, pavyzdžiui: „Mes pažįstam tavo tėtį, labai geras tėtis. Ir tu toks būtum. Dar tikrai gerai pagalvok.“ Tokie žodžiai supurto, priverčia iš naujo susimąstyti. Bet supratau, kad kunigystė irgi yra tėvystė, tik kitokiu būdu. Reikia tikėjimo, reikia nepasiduoti ir nepulti į nusiminimą. Vienas kunigas sakė, kad kunigai tam tikra prasme visada išlieka paaugliais, nes jie nežino, ką reiškia auginti vaikus. Taip yra ir nieko čia nepadarysi.
Ar šiame kelyje turėjote krizinių situacijų, kai galvojote, kad vis dėlto tai ne mano pašaukimas, einu krautis lagaminų?
Arturas: Jų begalė. Tos krizės įvairios, bet prasidėjo nuo pat propedeutinio kurso. Net, kai matydavau, kad kitam broliui blogai, aš nesugebėdavau jam padėti, nes supratau, kad man irgi blogai ir nežinau, kaip jam padėti. Būna gundymų apie „gerą gyvenimą“: ką čia padariau, juk tiek gražių, gerų dalykų yra gyvenime, o tu atsisakei jų savo valia. Po to krizės būdavo gilesnės. Kad ir apie tą pačią meilę: juk norėjai šeimos. Kai ateina krizė, blogiausia, kad nebematai, kaip iš tikrųjų yra. Reikia kovoti, reikia melstis ir prašyti, kad ir kiti už tave pasimelstų. Kartais broliai patys pamato ir paklausia, ar galbūt slapta pasimeldžia. Kartais tie patys klausimai vis grįžta, ir galvoji, na, kiek galima. Bet turime psichologus, su kuriais susitinkame, jie irgi padeda, pasako, kad visiškai normalu iš naujo susimąstyti, dabar vyksta sprendimo priėmimas ir, kad ir kokį sprendimą priimsi, jis yra geras ir teisingas, svarbu pasirinkti.
Kristijonas: Nieko nepridursiu. Tik prisimenu, kai įstojom į propedeutinį kursą, vyresni seminaristai sakė: „O, propedeutinis – labai lengva, labai smagu!“ Bet iš tikrųjų nebuvo taip lengva. Pavyzdžiui, aš net nemokėjau patarnauti, tad turėjau mokytis tai, ką kiti išmoko būdami aštuonerių. Ir šiaip jauną žmogų krizės ištinka, vienaip ar kitaip, reguliariai. Bet nebuvo taip, kad imčiau popieriaus lapą ir rašyčiau prašymą išeiti iš seminarijos. Man atrodo labai svarbi ir mūsų bendrystė, svarbu, kad palaikome vienas kitą. Štai mano klebonas pasakojo, kad buvo susidėjęs lagaminus, o kursiokai laikė uždarę duris, liepdami jam atvėsti (juokiasi).
Kaip suprantu, gyvenate labai bendruomeniškai, palaikydami vieni kitus, nesate individualistai, užsidarę tik savo kambariuose?
Arturas: Kartais būna ir taip (juokiasi). Mūsų labai nedaug – tai turbūt pagrindinis dalykas, kodėl taip bendruomeniškai gyvenam, – nėra, kur pasislėpti. Kai buvo virš 20 seminaristų, dar gali pasislėpti, bet kai esame tik 9 – niekaip.
Per šiuos kelerius metus seminarijoje pastebėjote, kad pasikeitėte? Ar gyvenimas seminarijoje jus pakeitė?
Arturas: Aš tikriausiai kalbėčiau apie tai, kiek stipriai pasikeičiau. Manau, neįmanoma nesikeisti. Seminarija tokia erdvė, kur privalai keistis. Negali pabėgti nuo tam tikro ritmo – tave visada stumia daryti daugiau, geriau. Gal čia net ne seminarija, o pats Jėzus stumia žmogų keistis, nes nori padaryti savo mokinį tobulesnį.
Kristijonas: Šventu žmogumi nepadaro. Puikybės sočiai yra. Tikrai nėra iliuzijų, kad čia kažkas bus tobula. Žinai, kad visą gyvenimą bus su kuo kovoti. Bet jaučiu, kad tikrai labiau subrendau kaip žmogus, – ypač kai pažvelgiu atgal, koks įstojau…
Arturas: Mūsų sporto salėje pakabintos nuotraukos, padarytos prieš įstojimą. Kaip tik neseniai žiūrėjom. Juokėmės – negi taip atrodėm prieš šešerius metus? Supratom, kad per tą laiką labai pasikeitėm ne tik išoriškai.
Šią savaitę ruošiatės savo šventimams. Dar kol kas diakonystės, ne kunigystės. Bet ar turite lūkesčių, susijusių su diakonyste ar kunigyste? Ar pirmiau norite žengti šiuo keliu ir žiūrėti, kaip bus?
Arturas: Čia man asmeniškai sudėtingesnis klausimas. Iš patirties žinau, kad neverta žvalgytis į ateitį, nes ji būna visiškai kitokia nei įsivaizdavai ar tikėjaisi. Aš nusprendžiau, kad apie ateitį galvoti neverta. Žinoma, galima ir reikia svajoti, bet tik tiek. Nes ateities nesuplanuosi. Ir dabar nežinau, ko tikėtis, juk nežinau, kas yra diakonystė, niekada nebuvau diakonu. Galbūt šventimai dar mane pakeis, galbūt Jėzus dar kažką manyje nuveiks. Galiu tik fantazuoti arba svajoti.
Kristijonas: Neturiu ir aš lūkesčių. Labai laukiu, kai galėsiu laiminti žmones kaip diakonas. Bet lūkesčių? Vienose rekolekcijose girdėjau: nepamirškite svajoti. Man tai atrodo svarbu.
O ar jaudinatės, bijote? Čia galbūt jums kaip vestuvės?
Arturas: Jaudinuosi labai. Tam tikra prasme tikrai kaip vestuvės. Supranti, kad kažkas pasikeis, nes vis tiek jau tampi dvasininku. Bet iš tikrųjų dar labai daug reikia nuveikti šią savaitę (juokiasi).
Kristijonas: Aišku, labai jaudinuosi. Bet aš ir šiaip labai jautrus žmogus. Sesė tuokėsi vasarą, tai aš už ją labiau jaudinausi (juokiasi). Ir kai sutaną gavome – tai irgi labai daug reiškė. Kartais sunku išreikšti jausmą, ką jauti, tą vidinę sumaištį.
Turite galbūt atradę savo charizmą, sritį, kurioje norėtumėte darbuotis ateityje?
Kristijonas: Man patinka sritys, kur savanoriavau, – tai, kas susiję su neįgaliaisiais, galbūt ir ligoniais. Mane traukia, kur didžiausias vargas, nors ir pačiam kartais tenka save perlipti. Bet džiaugiuosi būdamas ten, kur sunku. O va klebonu būti niekada nesvajojau ir dabar netraukia.
Arturas: Atpažįstu tik kad man daug paprasčiau bendrauti su jau suaugusiais žmonėmis. Bet aš nebijau ateities, nes pasitikiu Dievu – Jis žino, kur turiu būti.
Europoje kunigų mažėja, Lietuvoje taip pat. Kaip patys matote Bažnyčią šiandien ir kaip įsivaizduojate, kokia dabartinių kunigų misija?
Arturas: Būti tikru kunigu. Svarsčiau apie tai, kad turime mažai pašaukimų, bet galvoju: jeigu kunigas tikrai gyvena kunigiškai, yra tikras kunigas, tuomet užtenka tų kunigų. Na, nebent atsiverstų staiga pusė Lietuvos ir visi pradėtų eiti išpažinties (juokiasi), tada neužtektų. Manau, nemažai dalykų gali atlikti pasauliečiai. Aišku, visada gerai, kai yra daugiau kunigų, kurie gali darbuotis.
Kristijonas: Aš atsimenu, kažkada su Arturu kalbėjome apie dvasinį palydėjimą, sakėme, trūksta kunigų, kurie nebijotų ir įsipareigotų daugiau žmonių palydėti dvasiškai. Kartais kunigams reikia drąsos, nesikratyti, kad „ai, aš čia ne toks šventas, eik geriau pas kitą“.
Arturas: Aišku, tai šiek tiek sudėtingesnė sritis, nes prisiimi atsakomybę už kitą žmogų. Reikia turėti patirties, kad suprastum žmogų.
Galbūt turite patarimą žmogui, kuris galvoja apie pašaukimą, bet nedrįsta?
Kristijonas: Jeigu kas galvojantis apie kunigystę (ar merginos apie vienuolystę) skaitys šį interviu, tai tikrai rekomenduoju pabandyti. Jeigu nuoširdžiai turit širdy tą jausmą, pasimelskit ilgiau ar trumpiau, pakalbėkit su dvasininku ar vienuoliu, vienuole ir tikrai bandykite leistis į šitą nuotykį.
Arturas: Kartais reikia drąsos daryti galbūt neapgalvotus dalykus, nes protas ne visą laiką sako, kas iš tikrųjų gerai, todėl reikia surizikuoti. Taip, kartais nudegi, bet žmogus tik bandydamas gali atrasti. Tad linkiu drąsos ieškoti ir atrasti.
Kalbino Donata Špokaitė