Šiemet kovo 1-ąją minime Maldos už pasaulio lietuvius dieną. Šia proga esame kviečiami prisiminti svetur gyvenančius tautiečius ir kunigus, kurie juos lydi tikėjimo ir bendruomenės kelyje. Apie lietuvių sielovados iššūkius, džiaugsmus ir prasmę pasakoja Niujorke ir Londone besidarbuojantys lietuviai kunigai.
Niujorkas: lietuvių tradicija nuo 1914-ųjų
Kunigas Valdemaras Lisovskis nuo 2022 metų birželio darbuojasi Bruklino vyskupijoje. Niujorke tarnaujantis kunigas, prieš atvykdamas į JAV, devynerius metus rūpinosi lietuvių sielovada Norvegijoje. Pasak kunigo Valdemaro, tarnystė užsienyje reikalauja išminties ir gebėjimo derinti lietuvišką tapatybę su vietinės Bažnyčios tradicijomis.
„Lietuvių sielovada yra vietinės vyskupijos dalis, todėl svarbu išmintingai derinti lietuvių katalikų ypatumus ir vietinės Bažnyčios normas bei papročius. Atvykus būtina įsigilinti į jau esamą praktiką ir kultūros skirtumus, kad galėtum harmoningai įsijungti į vykstančius procesus“, – sako kunigas.
Pasak kunigo Valdemaro, vienas didžiausių privalumų – galimybė patirti Bažnyčios įvairovę vienybėje, ypač tokiame daugiakultūriame mieste kaip Niujorkas.
Niujorko lietuviai turi gausų vietinių parapijų pasirinkimą, tačiau kai kurie sąmoningai renkasi lietuvių šv. Mišias. „Žmonės važiuoja į lietuvišką bažnyčią, kad galėtų klausytis Dievo žodžio, pamokslo, giedoti lietuviškas giesmes ir puoselėti tradicijas. Vieni moka lietuvių kalbą puikiai, kitiems sekasi sunkiau, bet visi vieningai meldžiasi ir gieda lietuviškai. Viena aktyvi mūsų choro narė yra amerikietė, bet išmoko giedoti lietuviškas giesmes, žino liturgines tradicijas ir yra stipri mūsų choro atrama“, – pasakoja kun. Valdemaras Lisovskis.
Anot jo, „senoji išeivija“ itin glaudžiai siejo tikėjimą ir tautinį identitetą. XX a. pradžioje lietuviai steigė parapijas, kurios tapo ne tik maldos, bet ir kultūrinio gyvenimo centrais. Antroji ar trečioji karta šio ryšio taip nepuoselėja – daugiau dėmesio skiria kultūriniams renginiams, šokiams ar dainoms, kur ne taip svarbu mokėti kalbą. Postsovietinė migracija, pasak kunigo, labai įvairi: vieniems parapija – gyva maldos bendruomenė, kitiems – tik erdvė susitikti ar organizuoti veiklas.
Kunigą Valdemarą labiausiai įkvepia žmonių ištikimybė. Nors bendruomenė nėra didelė, dalis tikinčiųjų kiekvieną sekmadienį įveikia nemažą atstumą, kad Bruklino centre dalyvautų lietuviškose šv. Mišiose. Šioje vietoje šv. Mišios reguliariai aukojamos nuo 1914 metų. „Jaučiuosi ilgos ir turtingos tradicijos dalimi“, – prisipažįsta jis.
Dažniausiai žmonės prašo liturginių patarnavimų: krikšto, nori pasirengti Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui, prašo aplankyti ligonį, suteikti Ligonių patepimą. Taip pat, atsidūrę sudėtingose gyvenimo situacijose, ieško dvasinio patarimo.
Kunigo teigimu, šiandien būti lietuviu svetur reiškia būti Lietuvos ambasadoriumi: „Mes esame Lietuvos veidas pasauliui, todėl šį vaidmenį turime atlikti atsakingai.“ Minint Šv. Kazimierą – Lietuvos globėją ir Lietuvių išeivijos dieną – kunigas Valdemaras linki stiprybės, vienybės ir šventojo Kazimiero užtarimo.
Londonas: „Lietuvius renkame tarsi pabertus žirnius“
Jau 27-erius metus lietuvių bendruomenei Londone tarnaujantis kunigas Petras Tverijonas sako, kad jo kasdienybė – nuolatinės kelionės ir susitikimai.
„Gyvenu megapolyje, kuriame telpa net kelios Lietuvos. Lietuvius čia tarsi pabertus žirnius renkame iš visų pusių – jie išsibarstę po visą Didžiąją Britaniją“, – pasakoja jis. Kelionės į kitas bendruomenes trunka nuo 2,5 iki 6 valandų. „Atstumų neskaičiuojame myliomis – skaičiuojame valandomis“, – šypsosi kunigas.
Tačiau kunigą Petrą džiugina Londono privalumai – bet kada gali apsilankyti pasaulinio lygio operoje, dramos teatro spektaklyje ar miuzikle.
Londono lietuvių Šv. Kazimiero parapijos klebonas pastebi, kad žmonės dažnai ateina su dvasiniais klausimais ar asmeninėmis problemomis – ieško išklausymo ir palydėjimo. Vienas įsimintiniausių įvykių – susitikimas su moterimi, kurią kunigas aplankė reanimacijoje ir suteikė Ligonių patepimo sakramentą. Nors atrodė, kad ji be sąmonės, vėliau moteris paliudijo prisimenanti kiekvieną ištartą žodį. „Dievas mane ne tik sustiprino, bet ir grąžino viltį bei gyvenimą“, – sakė ji.
Londone veikia lietuvių bažnyčia, kitur lietuvių šv. Mišos aukojamos anglų parapijų patalpose. Visos programos ir pasirengimas sakramentams vyksta lietuvių kalba. „Taip ne tik liudijame tikėjimą jaunajai kartai, bet ir skatiname išlaikyti lietuvių tradicijas bei kalbą“, – sako jis.
Šiemet Londono lietuvių bažnyčioje 16 suaugusiųjų ir apie 40 jaunuolių ruošiasi Sutvirtinimui. Taip pat čia vyksta Šventojo Rašto studijos, tikėjimo gilinimo vakarai, renkasi maldos grupės. „Nedidelė garbė mokėti svetimas kalbas, bet didelė gėda nemokėti savosios“, – primena dvasininkas. Lietuviai Anglijoje aktyviai mini tautines šventes, puoselėja tradicijas, buriasi į bendruomenes.
Kunigo Petro žinia pasaulio lietuviams – saugoti ryšį su Tėvyne: „Žmogui labai svarbios jo šaknys. Puoselėdami lietuvybę ir perduodami tikėjimą išvengsime skausmo – nereikės po daugelio metų apgailestauti dėl prarastos tėvų kalbos ar tikėjimo.“
Maldos ir vienybės diena
Kaip visuomet, artimiausią šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo šventei sekmadienį – šiemet kovo 1 d. – jungiamės į bendrą maldą prašydami Dievo palaimos lietuviams visame pasaulyje. Maldos už pasaulio lietuvius diena primena, kad lietuvybė nėra tik geografinė sąvoka. Ji gyva ten, kur skamba lietuviška malda, kur vaikams perduodamas tikėjimas, kur bendruomenė susirenka ne tik švęsti, bet ir melstis.
Kovo 1 d. junkimės į bendrą maldą savo parapijose ir bendruomenėse, o 12.30 val. Lietuvos laiku iš Vilniaus Arkikatedros šv. Mišios bus transliuojamos per Marijos radiją ir LRT Plius programą.
Parengė Donata Špokaitė