Sutana šiandien gali sukelti smalsumą, pagarbą ar nejaukumą. Vieniems ji atrodo atgyvena, kitiems – drąsus tikėjimo liudijimas. Tačiau ką ji reiškia tiems, kurie ją vilki? Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos trečio kurso seminaristai Donat ir Eividas jau antrą savaitę nebesuka galvos, ką apsirengti, – nuo šiol jie vilki sutaną. Kaip jie jaučiasi vilkėdami šį naują rūbą, ką jiems reiškia šis žingsnis ir kokia sutanos prasmė šiandien?
Neseniai žengėte svarbų žingsnį – apsivilkote sutaną. Koks jausmas, kai pirmą kartą ją užsidedi ir išeini į viešumą?
Donat: Pirmos mintys buvo labai praktiškos: reikia galvoti, kaip nenusiridenti nuo laiptų (juokiasi). Ryte pirmiausia galvoji, kaip užsisegti sagas, kaip pasikelti sutaną, ypač einant greičiau, kad medžiaga netabaluotų tarp kojų (juokiasi). Žinojome apie įvilktuves iš anksto, ruošėmės, tad mums jos buvo natūralus etapas. Labiausiai pasikeitė aplinkinių reakcija. Kai su tėvais išėjau į senamiestį, iškart pastebėjau žvilgsnius. Žmonės reaguoja ir prie to matomumo teks priprasti.
Eividas: Jausmas tikrai įdomus. Aš akcentuočiau bendrumą. Iki šiol, trečiame kurse, jautiesi šiek tiek atskirtas, nes vyresnieji jau vilki sutanas. Kai pats ją apsivelki, tampi visaverte bendruomenės dalimi. Žinoma, kaip sakė Donatas, reikia pratintis prie dėmesio, bet kol kas jis labai pozityvus. Smagu matyti, kai jauni žmonės mieste sveikinasi „Garbė Jėzui Kristui“ – liudija tikėjimą pasisveikinimu. Tai sustiprina.
Kalbam apie išorinį pasikeitimą. Girdžiu apie matomumą, kuris galbūt priverčia pajausti didesnę atsakomybę. Bet galbūt yra dar kokių dalykų, kurie pasikeitė viduje? Ar rūbas keičia žmogų iš vidaus?
Donat: Yra posakis, kad abitas vienuoliu nepadaro. Lygiai taip pat ir sutana nepadaro kunigu. Manyti, kad užsivilkęs sutaną aš kardinaliai pasikeičiu, tarytum Žmogus Voras užsidėjęs kaukę, būtų klaidinga. Aš lieku tas pats asmuo. Tačiau atsakomybė kita – mano elgesys, žodžiai dabar vertinami kitaip, nes aš „šviečiu“, atstovauju Bažnyčiai. Sutana yra liudijimas. Aš liudiju ne tik tada, kai kalbu, bet jau vien savo buvimu.
Eividas: Manau, kad sutana padeda išlaikyti vidinį nusiteikimą. Ji yra ženklas, primenantis tavo pareigas: ar tai būtų malda, ar tarnystė, ar pasiruošimas Mišioms. Dvasios tėvas mums sakė: „Nepamirškite, kad sutana yra sakramentalija.“ Per ją ateina Dievo malonė, jei ją priimame tinkamai. Tai nuolatinis priminimas, kas esi.
Pastebiu, kad kai kurie kunigai ilgainiui sutaną nešioja vis mažiau. Kodėl taip nutinka? Ar pavargsta nuo dėmesio, bando pabėgti nuo savęs? O galbūt tiesiog patogu? Koks jūsų nusiteikimas šiuo klausimu?
Donat: Žmonės ir jų pasirinkimai labai skirtingi, todėl sunku vienareikšmiškai pasakyti, kodėl vienas ar kitas kunigas ar vienuolis nešioja sutaną ar abitą, o kitas – ne. Turbūt reikėtų kiekvieno asmeniškai klausti, kokia jų motyvacija. Pastebima tendencija, kad kunigai dažniau renkasi nešioti tik kolarą. Nors jis irgi matomas ženklas, tačiau įsivaizduojama, kad sutana dvasininką labiau išskiria iš bendruomenės. Tai gali būti nulemta ir pačių žmonių reakcijos: pamatę dvasininką su sutana, jie tarsi išsigąsta, bijo prieiti ar užkalbinti, nes suveikia tam tikri vidiniai barjerai. Mano nuomone, kaip jau minėjau, sutana asmens nekeičia. Jeigu aš noriu būti su savo bendruomene, jeigu man kaip ganytojui rūpi mano avys, tai aš jomis rūpinsiuosi tiek vilkėdamas sutaną, tiek būdamas be jos. Todėl nereikėtų to labai griežtai atskirti.
Visgi pasikartosiu: sutana yra liudijimas. Mes dažnai linkę tikėjimą pasilikti sau kaip asmeninį dalyką ir patogiai jaustis užsidarę savo kambarėliuose. Tačiau sutana ar vienuolio abitas yra viešas ženklas, kad mes esame ir kad Dievas yra tikras. Nors daugelis sako, kad Dievo nėra, tai fakto nekeičia – Jis yra, ir tokie išoriniai ženklai tiesiog tai liudija. Tai nereiškia, kad apsivilkęs sutaną aš eisiu rėkti ar protestuoti su plakatais. Ne, aš tiesiog liudiju, kad tai, kuo tikiu, yra mus supanti tikrovė.
Žinoma, būna atvejų, kai yra svarių priežasčių sutanos nenešioti. Mes Lietuvoje gyvename saugiai, tačiau yra kraštų, kur į gatvę su sutana išėjęs kunigas pasirašo sau mirties nuosprendį. Norėdamas dirbti su bendruomene, jis privalo išeiti vilkėdamas pasaulietiškus drabužius (pavyzdžiui, su kaklaraiščiu), nors bendruomenė puikiai žino, kad jis yra kunigas, seminaristas ar vienuolis.
Taigi, tai labai plati tema ir kiekvienas atvejis individualus. Yra gerų pavyzdžių, yra ir blogesnių, kai sutanos vengiama tiesiog dėl nepatogumo ar nenoro. Bet tai – kiekvieno žmogaus pasirinkimo klausimas.
Eividas: Galiu patvirtinti, kad ir aš asmeniškai kunigus matau retai. Net gimtajame mieste pamatyti dvasininką, vilkintį sutaną, yra retenybė. O kai pamatai, iškart ateina suvokimas, kad kunigas atlieka aktyvią tarnystę: galbūt laidoja, gal skuba teikti sakramentų. Tai labai stipriai primena apie tikėjimą bei dvasinę realybę ir priverčia susimąstyti. Kaip minėjo Donatas, tai yra tikras liudijimas, kurio mums šiais laikais labai trūksta.
Sprendimą vilkėti sutaną ar jos atsisakyti dažnai lemia praktiniai dalykai. Kartais aplinkinių dėmesys būna per didelis, o kunigas jaučiasi tiesiog pervargęs. Ypač vakarais, tvarkant ūkio reikalus, apsiperkant ar kažkur važiuojant – atliekant tuos paprastus, žemiškus darbus, kurių kunigai turi tikrai daug, – norisi susikaupti ir nebūti blaškomam.
Tai yra praktinis aspektas. Tačiau iš esmės tiek klierikui, tiek kunigui svarbu sau atsakyti į klausimą: ką man reiškia šis rūbas ir ką apie jį moko Bažnyčia? Svarbiausia atrasti aukso vidurį. Jei būtų nuspręsta, kad visi privalo visada vilkėti sutaną, tai būtų kraštutinumas. Tačiau jei niekas jos nebevilkės – prarandama prasmė. Tuomet tampi mažiau matomas: iš pradžių lieka tik kolaras, o vėliau, žiūrėk, nelieka ir jo. Tai rodo sekuliarizmo tendencijas, kurios kelia grėsmę mūsų tikėjimui ir jo viešam liudijimui.
Papasakokite apie pačią įvilktuvių ceremoniją. Kas vyksta už uždarų durų, kol visi laukia?
Donat: Tai labai asmeniškas momentas. Šv. Mišioms įpusėjus vyskupas palaimina sutanas ir mes su pasirinktais globėjais – vyresnio kurso seminaristais – išeiname persirengti. Seminarijoje yra graži tradicija – kaklaraiščio nukirpimas, simbolizuojantis pasaulietiško rūbo atsisakymą. Tuomet globėjas padeda apsirengti. Sutanos sagų daug (tradiciškai apie 33), tad procesas užtrunka. Tai ne šiaip drabužio pasimatavimas, o maldos laikas. Supranti, kad nuo šiol sutana yra tavo dalis: tavo uniforma, tavo darbo ir kasdienis drabužis. Ši akimirka labai svarbi, todėl nesinori skubėti. Nors tiems, kurie sėdi koplyčioje ir laukia 10–15 minučių, tikriausiai kyla įvairių minčių: „Kur jie dingo? Galbūt persigalvojo ir pabėgo?“ (Juokiasi).
Eividas: Neįprasta laukti per Mišias, tiesa? Bet laukiantiems koplyčioje puiki proga maldai ir susikaupimui (šypsosi). Beje, turime tradiciją – vadinamąją Juodąją savaitę. Pirmas septynias dienas sutaną dėvime visur ir be jos neišeiname iš kambario. Tai nėra baisu, nors kartais tenka save apriboti. Pavyzdžiui, jei brolis norėtų eiti melstis rožinio į parką, bet įvertina, kad lauke šlapia ir rizikuoja smarkiai išsipurvinti, tuomet lieka melstis seminarijoje. Tą savaitę surenkame mažiau žingsnių, bet iš esmės nėra didelio nepatogumo. Šiaip ar taip patirtis tikrai įdomi.
Žinoma, nepaisant visų šviesių ir gerų emocijų, ši patirtis priverčia susimąstyti ir apie amžinybę, ir apie savo paties mirtį. Yra toks su sutanos dėvėjimu susijęs niuansas: tikėtina, kad būtent su šia, pirmąja sutana, būsiu ir palaidotas, todėl ją būtina išsaugoti. Tai vėl nukreipia žvilgsnį į mano santykį su Dievu. Ir kaip visą gyvenimą palaikyti tą bėgimą, apie kurį kalbama Šventajame Rašte, kad laimėtume amžinąjį vainiką. Tai priminimas ne tik apie dabartį: kokios mano pareigos, kas man svarbiausia, kad Dievas būtų pirmoje vietoje, bet ir apie paskutinę dieną šiame pasaulyje.
Tuomet pakalbėkime apie santykį su Dievu. Būnant seminarijoje keitėsi jūsų požiūris į Dievą? Koks apskritai jums pažįstamas Dievo veidas? Kada jaučiate Jo artumą?
Donat: Kiekvienas iš mūsų turime savitą Dievo veido įsivaizdavimą, kuris priklauso nuo mūsų asmeninio ryšio su Juo. Kas tinka vienam, kitam gali visiškai netikti. Žinoma, kalbant apskritai, egzistuoja tam tikros tikėjimo tiesos, kurių negalime neigti, – tai bendras pagrindas. Tačiau man asmeniškai Dievas labiausiai atsiskleidžia per du įvaizdžius: kaip labai artimas draugas ir kaip artimas mokytojas.
Tai panašu į situaciją mokykloje: vienam mokiniui tam tikras mokytojas atrodo nuostabus ir idealus, o šalia sėdintis klasiokas jo nekenčia ir nesupranta jo metodų. Lygiai tas pats vyksta ir su Dievo įvaizdžiais. Nors yra bendri dalykai, egzistuoja ir asmeninė patirtis, jausmas, kad Jėzus sėdi šalia.
Ieškant Dievo veido, man labai padėjo viena konkreti Kristaus ikona, kurioje pavaizduota Veronikos skraistė su Kristaus veidu, laikoma dviejų angelų. Turiu ją pasidėjęs ant stalo savo kambaryje. Kartais, ypač sunkiomis akimirkomis, kai užmirštu Dievo veidą ir kyla klausimas: „Viešpatie, kur Tu?“, tiesiog pažvelgiu į tą ikoną. Tai primena, kad Jis yra šalia.
Kalbant apie gyvenimą seminarijoje, mes nedarome nieko ypatingesnio nei tai, ką savo tikėjimo kelionėje turėtų daryti kiekvienas krikščionis. Pagrindinis iššūkis čia – neatbukti ir nepriprasti. Yra gerai turėti betarpišką santykį su Jėzumi, tačiau, kaip ir šeimyniniame gyvenime, galima labai greitai priprasti prie savo sutuoktinio ir pradėti jo nebepastebėti, tarsi jis būtų tiesiog įprastas daiktas namuose.
Seminarijoje mes per maldas, dienotvarkę, studijas visada kalbame apie Dievą. Tačiau čia slypi didelis pavojus prarasti gyvą santykį. Tai tas pats, kas grįžus namo pamiršti apkabinti žmoną ar nekreipti dėmesio į jos paruoštą vakarienę. Seminarijoje tai pasireiškia mechaniškumu: ateinu į koplyčią, privalau sukalbėti Valandų liturgiją, dalyvauti Mišiose, eiti išpažinties. Viską atlieku pagal instrukciją, tarsi „iš reikalo“.
Todėl mano dvasios tėvas dažnai pabrėžia: rask bent pusvalandį per dieną užsidaryti koplyčioje ir pabūti adoracijoje. Ne todėl, kad to reikalauja taisyklės, bet tam, kad kurtum ryšį su Jėzumi – lygiai taip pat, kaip sutuoktiniai turi nuolat puoselėti tarpusavio ryšį.
Eividas: Nesuklysiu sakydamas, kad ateidami į seminariją mes ateiname sekti būtent Kristumi. Žinoma, yra įvairūs formacijos aspektai: teologinės studijos, maldos laikas, regula, kurios laikomės, ir darbas bendruomenei. Tačiau, mano manymu, norint pamatyti Jėzų ne fizinėmis, o vidinėmis akimis, būtina malda. Svarbus jos ritmas. Tai galioja visiems – ne tik seminaristams, bet ir pasauliečiams. Visi turime melstis, nes būtent per maldą veikia Dievas.
Konkretus pavyzdys: susitikus su vienuoliais ar kunigais, kurie ilgus metus tarnauja Bažnyčiai ir meldžiasi, juntama ypatinga ramybė. Ji visai kitokia nei ta, prie kurios esame pratę pasaulyje, kai tiesiog nėra triukšmo. Tai giluminė ramybė – tokia būsena, kokiai žmogus ir buvo sukurtas. Per tų dvasininkų įdirbį bei santykį su Dievu mes galime prie tos ramybės prisiliesti. Dievas kiekvienam gali tai parodyti. Tad pagrindinė mintis – turime būti ištikimi maldoje.
Katalikų Bažnyčia siūlo daugybę kelių ir dvasingumo formų, kaip suartėti su Jėzumi. Tikrai turime iš ko rinktis. Vienintelis blogis turbūt yra tada, kai iš tos gausybės nepasirenkame nieko. Čia gal ir paradoksas: jei turėtume vieną būdą, galbūt intensyviau ar daugiau žmonių praktikuotų tikėjimą. Reikia nebijoti ieškoti ir bandyti. Žinoma, tai reikalauja laiko. Šventieji ir Bažnyčios mokytojai yra aprašę tuos būdus. Reikia nebijoti priimti minties, kad Dievo artumo dovana, kuri buvo suteikta jiems, yra paruošta ir kiekvienam iš mūsų – nesvarbu, ar esi pasaulietis, ar dvasininkas. Turime jos siekti, nes tai yra kiekvieno asmens pilnatvė.
Filosofijos kurse man labai įstrigo mintis, kuri lydi iki šiol: Dievas kiekvienam iš mūsų nori didžiausios laimės, kokią tik galime patirti. Tai yra Jo planas mums. Konkrečios detalės paaiškėja per asmeninį santykį, bet Jo noras vienareikšmis – kad patirtume laimės pilnatvę. Tam esame sukurti ir į tai pakviesti. Mūsų užduotis – išmokti priimti tas dovanas ir būti su Dievu.
Paskutinis klausimas. Iki kunigystės dar liko keletas laiptelių, bet kaip įsivaizduojate save po 10–15 metų? Kokie norėtumėte būti kunigai? Ką perduoti žmonėms?
Donat: Atsakymas dėl to, ką turime perduoti žmonėms, yra labai paprastas – jį kadaise sugalvojo pats Jėzus, ir tai neturėtų keistis. Vienintelė žinia, kurią esame įpareigoti perduoti, yra ši: mes esame sukurti Dievo, esame Jo mylimi ir Jis atsiuntė savo Sūnų, kad per Jo kančią, mirtį bei prisikėlimą būtume išgelbėti. Jėzus pasakė: „Eikite ir skelbkite visam pasauliui.“ Tad kam išgalvoti naujų receptų, jei „Šefas“ jau davė nurodymus, kurių privalome laikytis?
Nesvarbu, ar tai daryčiau rytoj dar būdamas seminarijoje, ar po kelerių metų priėmęs šventimus (jei Dievas leis), ar po 50-ies kunigystės metų – ši žinia turi išlikti esmine tiek mano, tiek, turbūt, kiekvieno krikščionio užduotimi. Kartais klaidingai manoma, kad apie tai kalbėti turi tik kunigai ar vienuoliai. Ne, pasaulietis taip pat pašauktas skelbti šią žinią. Jam dažnai tai padaryti netgi lengviau, o poveikis neretai būna didesnis. Pamatę žmogų su sutana, aplinkiniai mano: „Tau priklauso taip kalbėti.“ Tačiau kai apie tai prabyla pasaulietis, tampa akivaizdu, kad tikėjimas nėra vien kunigų ar vyskupo, kalbančio per televiziją, reikalas – jis egzistuoja realiame pasaulyje.
Tai yra esmė. O žvelgiant į asmeninę ateitį – nors sunku pasakyti, kas bus po dviejų valandų paskaitose, – aš tiesiog norėčiau atlikti tarnystę. Kokia ji bebūtų, kur ji bebūtų – tam yra Viešpats, kuris šaukia, ir vyskupai, kurie paskiria. Tai jau jų „galvos skausmas“ nuspręsti, kur mane pasiųsti. Aš labai tikiuosi, kad tiesiog bus tarnystė, bus žmonės, kuriems ir su kuriais galėsiu tarnauti. Svarbiausia, kad būtų ecclesia – Bažnyčia. Iš esmės man to ir užtenka.
Eividas: Iš tiesų sunku pasakyti. Kiekvienas turime savų idėjų, žinome savo stipriąsias ir silpnąsias puses, numanome, kur galėtume panaudoti turimus talentus. Tačiau yra ir kita pusė – ko reikia Bažnyčiai konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu.
Svarbiausia – tapti ir visada išlikti gerais Kristaus mokiniais. Apie tai nuolat girdime seminarijoje. Tikslas nėra tapti didžiais mokytojais, prisigalvoti titulų ar jais dangstytis. Svarbu patiems išlikti mokiniais, kad kartu su bendruomene, su sutiktais žmonėmis galėtume tęsti tikėjimo kelionę. Tai yra pati svarbiausia kelionė gyvenime.
Nors Evangelijoje kalbama apie nenaudingus tarnus, duok Dieve, kad būtume bent kiek naudingi: kad savo tarnyste neatstumtume žmonių, o padėtume jiems priartėti prie Dievo. Kad ir kur ar kokia forma tai vyktų. Juk esame tik žmonės, visi pakankamai silpni, ypač kai nutolstame nuo Dievo. Tačiau Jis mus stiprina ir kviečia.
Dar vienas svarbus momentas – kunigas yra pašauktas būti „kitu Kristumi“ (Alter Christus). Svarbu, kad bėgant laikui mumyse kuo mažiau liktų „mūsų pačių“, kad leistume per mus veikti Kristui ir Šventajai Dvasiai taip, kaip Ji mato. Reikia persiimti Šventąja Dvasia, kad Ji padėtų įgyvendinti tai, ką Dievas yra sumanęs. Svarbiausia – patiems netrukdyti, nes mūsų žemiškas protas ar ego neretai tampa kliūtimi. Todėl būtina tas kliūtis pašalinti.
Kalbino Donata Špokaitė