Birželio 14-ąją minėsime Pasaulinę kraujo donorų dieną. Vilniaus arkivyskupijos komunikacijos koordinatorių kun. Mykolą Sotničenką galima apibūdinti skaičiumi 40+. Tačiau šis skaičius rodo ne jo amžių, o kraujo donacijų skaičių. Šiandien jis dalijasi savo mintimis apie vampyriškus šūkius, meilę per veiksmą ir tai, kodėl kraujo donorystė jam – ne tik įprotis, bet ir vertybė.
– Esi didelis kraujo donorystės gerbėjas. Netgi turi „Srūvančio kraujo“ pravardę. Ar kraujas taip trokšta būti padovanotas kitiems, kad veržiasi per kraštus, ar kokiu būdu ši pravardė atsirado?
– Kadangi po donacijos nenustygstu vietoje ir dažnai nenusėdžiu dešimt minučių nejudindamas rankos, vis tenka ją perrišinėti. Vieno tokio karto metu ir užsitarnavau beveik indėniškąjį „Srūvančio kraujo“ vardą.
– Kada ir kaip prasidėjo kelionė su kraujo donoryste?
– Kraujo centro komanda yra pasirinkusi ne nuobodžiai prašyti kraujo ir laukti savo centruose, tačiau geba rasti skirtingų prieities būdų prie skirtingų grupių, pralinksminti potencialius donorus ir juos pasiekti ten, kur jie dirba, lankosi, studijuoja. Tokiu būdu ir aš buvau surastas. Prieš daugiau nei dvidešimt metų pirmąsyk tapau donoru, kai kraujo centro darbuotojai užsuko į Teisės fakultetą, kur tuomet studijavau. Tiesa, tuo metu nebūdavo akcentuojama neatlygintina donorystė, tad už pirmąsias keturias donacijas gavau tam tikrą atlygį. Galbūt dabartinėmis daugiau nei keturiasdešimčia neatlygintų donacijų mėginu krauju nuplauti pirmųjų kartų gėdą?
Šalia to, kad nereikia pernelyg vargti, ieškant „kraujasiurbių“, ir jie patys tave susiranda, mane traukia ir Nacionalinio kraujo centro komunikacinė kampanija, kurios metu nevengiama pajuokauti. Minint kraujo donorystės šimtmetį naudotas šūkis „Geri darbai iš mados neišeina“, Valentino dienai – „Dovanok lašą meilės“, na, o mane patraukęs buvo vampyriškasis „Norime kraujo“.
– Kažkada kraujo ėjome duoti kartu. Tau buvo „jubiliejinis“ kartas. Tai reiškia – 40 neatlygintinų kraujo donorystės kartų! Tas kartas buvo reikšmingas ir ateičiai – užsidirbai „antrojo laipsnio“ pensiją už neatlygintiną kraujo donorystę. Bet nei uždarbis, nei „donoro garbė“ tavęs nesustabdė. Kas taip skatina nesustoti?
– Žinau, kad neatlygintino kraujo donorams suteikiami garbės ženklai. Nesu siekęs, kad gaučiau bent vieną iš jų, nes donorystėje man svarbus yra ne apdovanojimas. Kiekviena donacija man tolygi konkrečios meilės kitam žmogui išraiškai. Kiek kartų daviau kraujo, tiek kartų parodžiau meilę žmogui. Tai vienas iš būdų mylėti kitą, ir šis būdas yra labai asmeniškas, dovanojant dalį savęs, o ne to, kas tau atlieka. Taigi donorystė ugdo pasiaukojimui, o tai yra tikrosios meilės užtaisas. Apaštalas Paulius savo įžymiajame Himne meilei ragino nepasitenkinti tuo, ką turi, ir siekti aukštesniųjų malonės dovanų bei pasirinkti prakilnesnį kelią, tai yra konkrečiais būdais parodyti meilę. Tad kraujo centras savo komunikacijoje galėtų perfrazuoti apaštalo Pauliaus žodžius ir raginti donorus lenktyniauti meile. Puiki konkurencijos rūšis!
– Žinoma, ne visi žmonės dėl įvairių aplinkybių gali būti kraujo donorais. Tačiau vis dar yra nemažai žmonių, kurie galėtų, bet bijo, tingi arba turi klaidinančių įsitikinimų dėl donorystės. Ką gali patarti tiems žmonėms?
– Abejojančius dėl Bažnyčios pozicijos noriu užtikrinti, kad Bažnyčia pritaria tiek kraujo, tiek organų dovanojimui. Dar daugiau – į jaunimo klausimus atsakantis Youcat katekizmas net neleidžia svarstyti „būti ar nebūti“, bet iškart klausia „kodėl svarbu būti donoru“. Kraujo, organų donorystė yra aukščiausia pagalbos, gėrio ir meilės kitam žmogui išraiška, ir kiekvienas kraujo donoras yra labai svarbus, nepriklausomai nuo to, kiek kartų per gyvenimą davė kraujo. Jeigu tik galite dovanoti kraujo, tai ir darykite! Naujas gyvenimas dažnai įmanomas tik dėka žmonių pasiryžimo aukotis dėl kito.
Popiežius Pranciškus 2018 metais tai įvardijo homilijoje Kauno Santakoje: „Ten, Vilniuje, Vilnelė plukdo savo vandenis ir netenka vardo įtekėdama į Nerį; čia, Kaune, Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad nebijotume išeiti ir eikvoti savęs net tada, kai atrodo, kad ištirpstame, prarandame save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.“
Tad dovanoti tai, ko žmogus gali atsisakyti, nesukeldamas didelio pavojaus ar nepadarydamas žalos savo gyvenimui ar asmeniniam identitetui, yra didžiulės meilės, meilės, kuri duoda gyvenimą kitiems, veiksmas. Žinoma, nepamirškite pasirūpinti ir savimi, savo krauju, kad nepritrūktų geležies ar kitų svarbių elementų organizmui.