Rugpjūčio 29-ąją Katalikų Bažnyčia mini Jono Krikštytojo Nukankinimą – kai šventojo galva buvo nukirsdinta ir atskirta nuo kūno. Pasak Tradicijos, Erodiada galvą liepė užkasti Alyvų kalne, molio inde. Vėliau Jono Krikštytojo galva ne kartą buvo perlaidota, atrasta ir vėl pamesta.
Paaukojęs gyvybę dėl Evangelijos, Jonas Krikštytojas Bažnyčios gerbiamas kaip paskutinis pranašas ir pirmasis apaštalas-kankinys. Aktyviai raginęs atsiversti ir kreipęs į Mesiją, gyvenimo pabaigoje uoliai kovojo už tiesą stodamas prieš puikybės ir godumo nuodėmes. Už tai jis galiausiai neteko gyvybės.
Vis dėlto istorijoje galvos būdavo prarandamos ne tik dėl tiesos ar nuopelnų. Kartais galvos lėkdavo nuo kalavijo ar giljotinos pikto prisilietimo. Kartais, kaip nutiko ir Vilniaus Katedros požemiuose, kaulai ima ir susimaišo po potvynių išbandymo. Kartais kaukolės pasirodo visai netikėtai – 2024 m. gruodžio 16 d. kartu su valdovų įkapėmis rasta užmūryta moters kaukolė. Kaukolėje matyti kirstinė žaizda, tačiau mokslininkai ištyrė, kad ji atsirado jau po mirties. Po tyrimų kaukolė sugrįžo į savo amžino poilsio vietą.
Vilniaus Katedros požemiai, šimtmečiais kentę potvynius ir daugybę perlaidojimų, saugo ne vieną paslaptį. Kaulai čia susimaišę taip, kad ne tik galva atskirta nuo kūno, kūno kauleliai vieni nuo kitų, bet kartais tarp žmonių palaikų savo kaulus ilsina ir galvijai.
Jonas Krikštytojas kviečia pamąstyti: ar mano gyvenimo „galva“ – mintys, žodžiai ir sprendimai – ištikimi Dievui? Ką mes esame pasirengę paaukoti už tiesą ir sąžinę? Jono Krikštytojo nukirsdinimas kartu primena, kad net nukirtus „galvą“ tiesa nesibaigia. Taip ir Katedros požemiuose besiilsintys kaulai primena, jog kiekvienas kaulas, kiekviena kaukolė slepia savitą istoriją – ne visada lengvai perskaitomą, bet visada vertą pagarbos ir atidaus žvilgsnio.
Apie Katedros požemių kaulus ir jų pasakojimus daugiau skaitykite sausio mėnesio LRT.lt straipsnyje, parengtame su Vilniaus katedros požemių ir varpinės administravimo skyriaus vadove Alina Pavasaryte.