Jei mirtis pasišalintų
„Kitą dieną niekas nemirė.“ Tai ištiko Nobelio premijos laureato Žozė Samarago (José Samarago) kūrinio herojus. Vieno miesto gyventojai laimėjo nesibaigiantį gyvenimą žemėje, bet pralaimėjo gyvenimo prasmę. Ir mes kartais pamąstome: kam visa tai, jei numirsime?
O kas, jei neliktų mirties?
Jei nebūtų mirties, pasentume taip, kad mums reikėtų globos.
Ligoninės būtų perpildytos.
Turėtume priverstinai laikytis bent jau protarpinio badavimo.
Ir vandenį vartoti tik išskirtiniais atvejais, kad užtektų.
Pensijų sistema neveiktų, tektų dirbti amžinai.
Jaunimas uzurpuotų darbo vietas.
Senukams reikėtų mokėti ne pensijas, o nedarbo išmokas.
Miestai plėstųsi iki begalybės, o vietos žmogui mažėtų.
Ir kalėjimuose būtų perkrovos.
Išnyktų savižudybė.
Nebeliktų skausmo dėl netekties.
Nesuprastume gyvenimo trapumo ir nevertintume, ką turime.
Nebeskubėtume mylėti, atleisti, pažinti.
Išnyktų baimė, kurią dažnai sukelia mirties pavojus.
Nebešvęstume.
Galėtume pyktis su artimaisiais, juk nebus akimirkos, kai reikės susitaikyti.
Galėtume atidėti gerus darbus, nes juk viskam dar bus laiko.
Išprotėtume, nes būtume įkalinti gyvenime.
Nebeliktų baigtinumo, nebeliktų prasmės.
Gyventume ne pasaulyje be mirties, bet tarsi mirusiame pasaulyje.
Mirtis ne tik atima žmogų, bet ir grąžina jį į amžinybės šviesą. Mirtis yra didžioji gyvenimo įprasmintoja. Mirtis keičia santykį su Dievu, su gyvenimu, savimi, kitais ir, žinoma, su mirusiuoju. Krikščionio akimis, mirtis yra ne pabaiga, o nauja pradžia. Ji suteikia galimybę regėti Dievą.
Vėlinės nėra tik kapų tvarkymo metas. Tai tylos diena, kai sustojame ir mokomės priimti gyvenimą tokį, koks jis yra – trapų, praeinantį ir kartu kupiną prasmės. Svarbiausia ne kiek žvakučių uždegame ant kapo, o kiek šviesos paliekame savo gyvenime, kol dar čia esame. Kai ateis mūsų pačių Vėlinės, mažiausiai rūpės, kiek gėlių ar žvakučių sukrauta ant kapo, – svarbu bus, kiek šviesos būsime įžiebę kitų širdyse, kiek prisiminimų skambės apie mus, mūsų meilę ir gerumo darbus…