Kovo 4 d. vyko Vilniaus arkivyskupijos sielovadoje besidarbuojančių kunigų susirinkimas, skirtas klausymosi kultūrai. Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centro direktorius, psichologas Algirdas Petronis, kalbėdamas kunigų susirinkime, atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių, bet dažnai pamirštamų bendravimo įrankių – klausymąsi.
Nors šios įžvalgos pirmiausia buvo adresuotos sielovados darbą dirbantiems dvasininkams, kurie kasdien susiduria su pažeidžiamais, krizes išgyvenančiais žmonėmis, jos neįkainojamos ir kiekvienam tikinčiajam. Pasak psichologo, tikrasis klausymasis nėra tik pasyvus žodžių priėmimas ar skubotas patarimų dalijimas – tai aktyvus procesas, reikalaujantis empatijos ir gebėjimo išbūti su kito žmogaus skausmu, pykčiu ar baime. Užuot iškart puolę moralizuoti, vertinti ar piršti sprendimus, besiklausantieji kviečiami tiesiog priimti kito žmogaus emocinę būseną ir padėti jam pasijusti išgirstam. Tokiose situacijose geriausia pagalba tampa paprastas ir nuoširdus kito žmogaus jausmų įvardijimas, leidžiantis jam nusiraminti ir pasijusti suprastam.
Lektorius taip pat perspėjo apie dažnus spąstus, į kuriuos įkliūva tiek kunigai, tiek savo artimiesiems padėti norintys žmonės, – tai vadinamasis „gelbėtojo“ sindromas ir nepastebimai užklumpanti puikybė, kai manoma, jog privalu išspręsti visas kito žmogaus problemas. A. Petronis pabrėžė, kad iš tiesų tiek dvasinės pagalbos ieškantis parapijietis, tiek sunkumų slegiamas šeimos narys ar draugas pirmiausia ieško ne patarimo, bet saugaus santykio ir atramos, kurią turėdamas galėtų nuleisti savo gynybinius skydus. Gebėjimas atlaikyti kito išlietas emocijas nepriimant jų asmeniškai kaip puolimo ir supratimas, kad kito žmogaus krizė nėra vien asmeninė atsakomybė, yra būtinas brandaus santykio elementas.
Anot psichologo, norint autentiškai padėti kitiems ir patiems neperdegti, privalu nepamiršti atpažinti savo pačių ribų bei pažeidžiamumo. Mokėjimas laiku atsitraukti, rūpinimasis savo vidine higiena ir drąsa pripažinti, kad kartais tiesiog neturima atsakymų, leidžia išsaugoti vidinę ramybę. Toks nuolankus ir atviras klausymasis praturtina ne tik sielovadą, bet ir kiekvieną šeimą bei bendruomenę, kurdamas erdvę, kurioje iš tiesų gyja dvasinės žaizdos ir atkuriamas tarpusavio ryšys. Galiausiai šis dėmesingas, išankstinėmis nuostatomis neapkrautas priėmimas yra ne tik psichologinė technika, bet ir giliai krikščioniška praktika, atspindinti gailestingą paties Kristaus žvilgsnį į žmogų.