Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos liturgija mums pateikia skaitinius, kurie kalba tiesiai į mūsų kovojančias širdis, kalba apie šauksmą teisingumo akivaizdoje, kai viešpatauja smurtas, kvietimą į tikėjimą ir drąsą bei raginimą nuolankiai tarnystei. Dievo Apvaizda lėmė, kad šie skaitiniai skamba būtent šiandien, spalio 5-ąją – šventosios Faustinos Kovalskos, nuolankios vienuolės, kurią Jėzus pasirinko Gailestingumo apaštale, liturginės šventės dieną.
Šie metai ypač turtingi jubiliejais:
- Minime 120-ąsias šv. Faustinos gimimo (1905 m.) metines.
- Sukanka 90 metų nuo pirmojo Viešpaties Gailestingumo paveikslo išstatymo viešam pagerbimui Vilniuje 1935 m.
- Ir sukanka 25 metai nuo Didžiojo 2000-ųjų jubiliejaus, kai šv. Jonas Paulius II kanonizavo Faustiną – pirmąją naujojo tūkstantmečio šventąją, paskelbdamas, kad jos gailestingumo žinia yra „būtent tai, ko labiausiai reikia mūsų laikais.“
Todėl šiandien Dievo žodį girdime per gailestingumo prizmę, o gailestingumą – per tikėjimo dovaną.
Pirmasis skaitinys iš pranašo Habakuko knygos prasideda rauda, kuri galėtų būti parašyta vakar: „Kaip ilgai šauksiu, Viešpatie, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą?“ Tai kiekvienos kenčiančios širdies šauksmas: karą ir neteisybę matančiųjų, vargstančiųjų ir engiamųjų, net mūsų pačių neramių sielų, kai atrodo, kad Dievas tyli. O ką Viešpats atsako? – „Paskirtu laiku išsipildys regėjimas […] Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos. […] Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ Štai dieviškasis atsakymas ‒ tikėjimas. Pasitikėjimas. Laukimas Viešpaties. Ir čia jau skamba Gailestingumo žinia. Šv. Faustina savo „Dienoraštyje“ užrašė Jėzaus žodžius: „Žmonija neras ramybės, kol pasitikėdama neatsigręš į mano gailestingumą“ (Dienoraštis, 300). Habakuko klausimas ir Faustinos atsakymas susitinka čia šiandien: išmėginimų metu atsakymas yra tikėjimas, kuris pasitiki Dievo gailestingumu.
Antrajame skaitinyje šv. Paulius, rašydamas Timotiejui, sustiprina šią žinią: „Tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną […] Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią.“ Tikėjimas nėra pasyvus; jį reikia nuolat žadinti, gaivinti – tarsi žarijas paversti liepsna. Jaunam vyskupui Timotiejui reikėjo drąsos saugoti tikėjimo lobį priešiškoje kultūroje. To reikia ir mums. Mes gyvename laikais, kai tikėjimas išbandomas. Evangelijos skelbimas šiandien dažnai reikalauja drąsos – kartais net drąsos eiti prieš srovę.
Šv. Faustina, paprasta, mažai išsilavinusi vienuolė, susidūrė su abejonėmis, skepticizmu, net pasipriešinimu. Tačiau per Šventąją Dvasią ji tapo pranaše visam pasauliui. Jai patikėta žinia – Dievo Gailestingumo žinia – nebuvo skirta paslėpti, bet drąsiai skelbti.
Tas pats pavesta ir mums. Šį lobį turime saugoti su Šventosios Dvasios pagalba – ne su baime, bet su meile ir drąsa. Evangelijoje apaštalų prašymas Jėzui tebūna ir mūsų malda: „Sustiprink mūsų tikėjimą.“ Ir Jėzus atsako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje,’ – tai jis paklausytų jūsų.“ Tikėjimui nereikia būti dideliam – jis turi būti gyvas, tikras, autentiškas. Mažiausias tikėjimo grūdelis, padėtas į Dievo rankas, gali pakeisti pasaulį.
Tai šv. Faustinos istorija. Paslėpta vienuolyne, pasauliui nežinoma, ji leido Kristui maitinti savo mažą tikėjimo sėklą. Ir iš tos mažos sėklos išaugo vienas didžiausių mūsų laikų dvasinių judėjimų – Gailestingumo kultas, išplitęs po visus žemynus ir palietęs milijonus širdžių.
Tačiau Jėzus šiandien priduria dar vieną žodį ‒ nuolankumą. „ Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’.’“ Faustina taip ir gyveno. Ji troško būti paslėpta, išnykti, kad Jėzaus gailestingumas būtų viskas. Ir būtent dėl to nuolankumo jos liudijimas tapo visuotinis.
Šių metų jubiliejai mums primena, kad Gailestingumas nėra tik pamaldumas – tai pranašiškas ženklas mūsų laikams, kvietimas priimti Dievo Gailestingumą ir tapti Jo gailestingumo nešėjais pasaulyje.
Šiemet švęsdami Vilties Jubiliejinius metus ir ruošdamiesi Pasauliniam Apaštaliniam Gailestingumo kongresui Vilniuje 2026 m., matome, kaip Viešpats toliau veda Bažnyčią gailestingumo keliu. Gailestingumas nėra silpnumas. Tai stipriausias Dievo meilės pasireiškimas – vienintelė jėga, galinti išgydyti pasaulio žaizdas.
Kaip gi gyventi šia žinia?
- Šeimose: greitai atleisti, būti kantriems, mokyti vaikus gailestingumo galios.
- Parapijose ir bendruomenėse: priimti ateinantį, ištiesti ranką vargstančiajam, paguosti kenčiantį.
- Pasaulyje: būti vilties liudytojais ten, kur viešpatauja neviltis.
Popiežius Benediktas yra pasakęs: „Tikėjimas nėra idėja, bet gyvenimas.“ Gyvenimas, kuris yra perkeistas per susitikimą su Kristumi – Gyvuoju Dievu. Kai susitinkame su Kristumi Jo gailestingume – nebegalime likti tokie patys.
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos skaitiniai ir šventė veda mus į Evangelijos šerdį: tikėjimą, kuris pasitiki; tikėjimą, kuris tarnauja; tikėjimą, kuris skelbia gailestingumą.
Habakuko šauksmas tampa mūsų malda. Pauliaus raginimas – mūsų misija. Apaštalų prašymas – mūsų troškimas: „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą.“
O atsakymas jau duotas paprastoje, bet galingoje šv. Faustinos paliktoje maldoje – žodžiuose, kurie veda mus iš nevilties į viltį, iš baimės į pasitikėjimą, iš mirties į gyvenimą: Jėzau, pasitikiu Tavimi.