Brangūs broliai kunigai, brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Velykų laikas mus vis giliau įveda į prisikėlimo tikrovę. Kristus gyvas, veikiantis ir kviečiantis mus. Šiandien ši Velykų žinia susitinka su devyndienio intencija, kur Jėzus prašo šiandien ypač melstis už skaistyklos sielas – tai yra Bažnyčios bendrystės slėpinys.
Bet taip pat šiandien, šiose Mišiose, ypatingai minime Kunigų dieną Gailestingumo atlaiduose. Tų, kurie yra pašaukti skelbti ir dalinti gailestingumą. Patyrę Prisikėlusiojo gailestingumą, tampame Jo skelbėjais ir tarpininkais kitiems – tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems.
Šiandienos Evangelija prasideda su apaštalų nusivylimu, išėjimu žvejoti. Visą naktį jie nieko nepagavo. Tai simbolizuoja žmogaus pastangas be Dievo. Tai ypač svarbu kunigo tarnystėje, kai visada patiriame įvairių išbandymų, dvasinę sausrą. Bet, kaip dažnai matome Evangelijos pasakojime, prisikėlusiam Jėzui pasirodžius, artimiausi žmonės Jo neatpažįsta.
Jėzus yra arti, bet reikia tikėjimo, kad Jį atpažintume. Ir reikia klusnumo paprastam nurodymui, be kurio nebus stebuklo: „Užmeskite tinklą“ (Jn 21, 6). Visą naktį žvejojom, nieko nepagavom, bet dėl Tavo žodžio užmesime. Tai yra tas momentas, kada pasitikėjimas keičia viską, duoda vaisių.
Ta gausa žuvų yra ženklas, kuriuo apaštalai atpažįsta Viešpaties artumą. Jonas ištaria: „Juk tai Viešpats!“ (Jn 21, 7). Tik tada, pastebėjus Viešpaties artumą, kad Jis yra šalia, Petras pradeda tikrai veikti – iš meilės šoka į vandenį, eina Jėzaus link.
Ant kranto – Eucharistinis momentas: Jėzus paruošė valgį, paruošė duoną ir žuvį savo apaštalams. Prisikėlęs Kristus maitina savo tautą.
Bet pirmajame skaitinyje, jau po Sekminių, net pirmasis Gerosios Naujienos skelbimas susiduria su pasipriešinimu. Petras ir Jonas suimami – Evangelija visada susiduria su prieštaravimu. Tačiau, kaip Apaštalų darbuose aiškiai parašyta, Petras yra Šventosios Dvasios įkvėptas. Jo skelbimas nekyla iš jo žmogiškumo. Tai yra Dvasios veikimas. Ir Petras labai aiškiai pasako: nėra niekame kitame išgelbėjimo, tiktai Jėzuje Kristuje. Jis yra kertinis akmuo ir tik per Jį.
Ir šitas mūsų Gailestingojo Jėzaus paveikslas kaip tik primena mums Kristaus centriškumą mūsų tikėjime ir gyvenime. Jei mes turime Jį priešaky ir išlaikome Jį priešaky, tada mes veikiame su Juo Šventosios Dvasios jėga. Jei nuo Jo nusukame savo akis, nebepastebime, kad Jis yra šalia, tada tampame bejėgiai ir bevaisiai. Gailestingumas, tikras gailestingumas gimsta iš Kristaus kančios ir prisikėlimo, ir tai yra kunigiškos tarnystės šerdis – kad mes ne save skelbiame, bet skelbiame Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį.
Šiandien esame kviečiami nepasiduoti tuščios nakties patirčiai, bet pasitikėti Kristaus žodžiu. Mes, kaip kunigai, esame pašaukti būti gailestingumo liudytojai, gailestingumo dalytojai. Ir tai yra gailestingumo tarnystė, kai kunigas aukoja Eucharistiją, kai teikia nuodėmių atleidimą ir kai užtaria maldoje gyvus ir mirusiuosius – mūsų Valandų liturgijoje, Gailestingumo vainikėlyje, Rožinio maldoje ar pelnydami atlaidus.
Ir tas pašaukimas neapsiriboja kunigais – mes visi pakrikštytieji dalyvaujame Kristaus misijoje, Jis kviečia mus daryti konkrečius veiksmus. Šiandienos devyndienio intencijoje Jėzus ragina naudotis Bažnyčios lobyno atlaidais, melstis už mirusiuosius, aukoti už juos, gyventi tuo gailestingumu kasdienybėje.
Visi turime leisti Kristui įžengti į mūsų tuščias naktis. Sugebėti klausytis Jo žodžio, pastebėti Jį šalia. Klausytis maldoje ir Šventojo Rašto žodžiuose. Priimti tą žodį, net kai jis mums gali atrodyti per daug paprastas. Dažnai mes norime didelių ženklų. Jėzus nežadėjo mokiniams, kad bus gausu žuvų. Sako: „Meskite tinklus ten, pagausite“ (plg. Jn 21, 6). Mes dažnai galvojame, kad turime pradėti nuo didžiulių skaičių, kad įgyvendintume savo projektą, o Jėzus kviečia mus klausytis Jo balso ir vykdyti Jo žodžius.
Artėjantis Gailestingumo kongresas yra kvietimas visai Bažnyčiai čia, Vilniuje, kur pasklido naujai ši žinia. Tai kvietimas pasiruošti per maldą, pasiruošti per atsivertimą, pasiruošti per liudijimą. Ir kaip reikia to liudijimo mūsų šiandienos visuomenei. Toli nereikia ieškoti: pažiūrėkime į žinias, socialinius tinklus, mūsų darbovietes, mokyklas, bendruomenes.
Dievas kviečia Juo pasitikėti ir liudyti Jo gailestingumą savo žodžiais, darbais ir maldomis. Taip mes statome Gailestingumo miestą, bet jį statome iš gyvų žmonių ir gyvos meilės. Ir negalima pamiršti, kad tas Jėzus Kristus, miręs ir prisikėlęs, yra to Gailestingumo miesto kertinis akmuo. Šiandien dažnai tą akmenį daug kas bando pastumti į šalį, bet Dievas pastato Jį kaip kertinį. Ir mes tikrai turime taip orientuotis, kad mūsų statinyje Jis liktų kertiniu akmeniu.
Prisikėlęs Kristus laukia ir mūsų krante. Kviečia Juo pasitikėti, maitina mus savo artumu, savo Kūnu ir Krauju. Jis kviečia mus dalyvauti toje gelbėjimo misijoje – gelbėti mirusiuosius skaistykloje, gelbėti tuos gyvus, kurie yra šalia.
Todėl šiandien tapkime Bažnyčia, kuri tiki prisikėlimu, gyvena gailestingumu ir skelbia visiems, kad nėra kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti. Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. balandžio 10 d. Kunigų dienoje Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje