Brangūs broliai ir seserys,
šiandien švenčiame Gailestingumo sekmadienį – dieną, kurioje atsiveria visas Velykų slėpinio grožis ir galia. Prisikėlimas nėra tik džiugi žinia apie gyvenimą po mirties. Tai yra Dievo atsakas į žmogaus nuodėmę, į mūsų silpnumą, mūsų žaizdas. Tai yra Gailestingumo pergalė.
Evangelijoje matome mokinius – susirinkusius ir užsirakinusius. Jie bijo. Jie sutrikę. Galbūt jaučia kaltę dėl to, kad paliko Jėzų kančioje. Ir būtent į šią uždarumo, baimės ir kaltės erdvę ateina prisikėlęs Kristus. Jis nestovi už durų, nelaukia, kol mokiniai taps geresni. Ateina pas juos tokius, kokie jie yra, ir taria: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19).
Pirmasis Gailestingumo sekmadienio žodis yra ramybė. Ne kaip emocija, bet kaip dovana. Kaip atleidimas. Kaip nauja pradžia.
Ir tada Jėzus parodo jiems savo rankas ir šoną. Jis nerodo savo galios, nerodo išorinių savo pergalės ženklų. Jis rodo savo žaizdas. Tai labai svarbu. Nes būtent iš tų žaizdų atpažįstame, kas Jis yra.
Apaštalas Tomas nori paliesti tas žaizdas. Jis ieško tikrumo. Ir kai Jėzus jam leidžia prisiliesti, Tomas ištaria vieną gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Brangieji, ši istorija – ne tik Tomo istorija. Tai ir mūsų kelias. Mes taip pat dažnai norime tikrumo. Norime pamatyti, paliesti, įsitikinti. Ir Kristus mums tai suteikia, tik ne visada taip, kaip tikimės.
Šiandien mes nepaliečiame Jėzaus kūno taip, kaip Tomas. Tačiau paliečiame Jo žaizdas kitu būdu. Mes galime paliesti Kristaus žaizdas sutikę savo kenčiančius brolius ir seseris. Kiekvienas kenčiantis, vienišas, sužeistas žmogus turi Kristaus žaizdą. Ir su meile prisiliesdami prie to žmogaus skausmo mes atpažįstame Kristų gyvą tarp mūsų.
Tai yra Gailestingumo slėpinys: Dievas leidžia save atpažinti iš žaizdų.
Štai čia atsiveria dar viena Evangelijos dalis. Jėzus ne tik atleidžia. Jis siunčia. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Tada Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22).
Gailestingumas nėra tik tai, ką gauname. Gailestingumas taip pat yra tai, kuo esame pašaukti gyventi. Šventoji Dvasia mums dovanojama, kad galėtume daryti tai, kas žmogiškai dažnai atrodo neįmanoma: atleisti, mylėti, pradėti iš naujo.
Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų matome, kaip atrodo bendruomenė, kuri priėmė šią dovaną. Visi bendruomenės nariai ištvermingai laikosi apaštalų mokslo, bendrystės, duonos laužymo ir maldos. Jie dalijasi tuo, ką turi. Gyvena ne sau, bet vieni dėl kitų. Tampa bendruomene, kuri traukia kitus (plg. Apd 2, 42–47).
Tai yra pirmasis Gailestingumo miestas. Jį sudaro ne pastatai, ne struktūros, bet žmonės, kurie gyvena kitaip. Kurie žiūri vienas į kitą ne kaip į konkurentą ar svetimą žmogų, bet kaip į brolį.
Šiandien esame kviečiami tęsti tokio miesto statybą. Statyti Gailestingumo miestą savo šeimose, parapijose, darbo vietose, visuomenėje.
Šiame kontekste ypač svarbus tampa Dievo Gailestingumo paveikslas. Jame matome Jėzų ir iš jo šono sklindančius du spindulius. Tai yra tie patys Evangelijos žodžiai, tik paversti vaizdu. Tai kvietimas pasitikėti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“
Pasitikėjimas nėra silpnumas. Tai yra tikėjimo stiprybė. Sprendimas atsiremti ne į save, bet į Dievą.
Brangūs broliai ir seserys, šiandien ši Gailestingumo žinia skamba ypatingu būdu čia, Vilniuje. Iš šio miesto ji naujai pasklido į visą pasaulį. Ir šiandien mes ruošiamės dar vienam svarbiam momentui – Pasauliniam Gailestingumo kongresui.
Tai nėra tik renginys. Tai yra kvietimas. Kvietimas ne tik dalyvauti, bet ir liudyti. Kvietimas būti Bažnyčia, kuri gyvena Gailestingumu.
Todėl šiandien noriu jus labai konkrečiai pakviesti: registruokitės, dalyvaukite šiame kongrese. Ateikite ne kaip stebėtojai, o kaip liudytojai. Ateikite su tikėjimu, su savo patirtimi ir troškimu kurti Gailestingumo miestą.
Ir – dar svarbiau – pradėkime ruoštis jau dabar. Kaip? Labai paprastai, bet labai konkrečiai. Kiekvieną dieną padarykime bent vieną gailestingumo darbą: veiksmu – padėdami tam, kam reikia; žodžiu – paguosdami, padrąsindami, atleisdami; ir malda – prisimindami tuos, kurie kenčia.
Tai nėra daug. Bet jei kiekvienas iš mūsų tai darys, pradės keistis ne tik mūsų gyvenimas, bet ir mūsų aplinka. Taip statomas Gailestingumo miestas – ne dideliais projektais, bet mažais, ištikimais meilės darbais.
Šiandien Kristus ateina į mūsų gyvenimą. Jis ateina per mūsų užrakintas duris. Jis sako: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Jis rodo savo žaizdas. Kviečia mus tikėti. Duoda mums savo Dvasią. Ir Jis mus siunčia.
Šiandien kiekvienas iš mūsų savo širdyje gali ištarti su Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28). Tegul šis tikėjimas tampa gyvenimu, kai mes atpažįstame Kristų kituose, gyvename gailestingumu ir drąsiai liudijame pasauliui: Dievas yra gyvas. Dievas yra gailestingas. Jo ištikimoji meilė tikrai tveria per amžius.
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. balandžio 12 d. Dievo Gailestingumo sekmadienį, Dievo Gailestingumo šventovėje