Arkivyskupo G. Grušo homilija švenčiant kovo 11-ąją

Brangūs broliai ir seserys,

Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – yra daugiau negu istorinė data. Tai diena, kai tauta ne tik paskelbė politinį sprendimą, bet ir padarė moralinį apsisprendimą. Ji pasirinko gyventi laisvai, bet kartu – gyventi pagal teisingus įstatymus. Pasirinko atsisakyti neteisingų, žmogaus orumą žeidžiančių įstatymų, kurie slėgė žmones okupacijos metais, ir atkurti valstybę, paremtą tiesa.

Šiandien Dievo žodis mus kviečia pažvelgti dar giliau: kokius įstatymus privalome vykdyti, kad išliktume gyvi kaip žmonės ir kaip tauta?

Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė kalba Izraeliui: „Laikykitės jų, kad išliktumėte gyvi“ (Įst 4, 1). Įstatymas čia nėra suprantamas kaip našta ar suvaržymas. Jis yra gyvenimo sąlyga. Tauta, kuri gerbia teisingus įstatus, išlieka. Tauta, kuri nusisuka nuo tiesos, ima silpti iš vidaus.

Mozė sako dar daugiau: laikydamiesi teisingų įstatymų, jūs parodysite tautoms savo išmintį ir protingumą (plg. Įst 4, 6). Teisingas įstatymas tampa liudijimu. Tai, kas vyko Kovo 11-ąją, būtent ir buvo toks liudijimas: kad tiesa stipresnė už melą, kad laisvė stipresnė už prievartą.

Mozė taip pat įspėja: „Saugokis, kad neužmirštum“ (Įst 4, 9). Pavojingiausia ne išorinė grėsmė, bet užmarštis. Kai laisvę imame laikyti savaime suprantama. Kai pamirštame, kokia kaina ji iškovota. Kai pradedame manyti, kad valstybė išsilaikys savaime, be mūsų moralinės atsakomybės.

Evangelijoje Jėzus sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Kristus ne atmeta įstatymą, bet jį išgrynina. Jis parodo jo šerdį – meilę.

Dievo įstatymų išgryninimas yra meilės įstatymas. Meilė Dievui ir meilė artimui. Meilė, kuri gerbia žmogaus orumą, saugo gyvybę, gina silpnąjį, saugo tiesą. Jeigu įstatymas praranda šią šerdį, jis tampa tuščias, net jei formaliai atrodo teisėtas.

Okupacijos metais buvo daug „įstatymų“. Tačiau jie nebuvo teisingi, nes negerbė žmogaus orumo ir laisvės. Todėl sąžinė sakė: tokiems įstatymams negalime paklusti. Tikrieji įstatymai yra tie, kurie atitinka Dievo įstatymą – tiesos ir meilės įstatymą.

Jėzus sako dar griežčiau: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į Dangaus Karalystę“ (Mt 5, 20). Tai reiškia, kad neužtenka išorinio teisėtumo. Neužtenka minimaliai laikytis taisyklių. Reikia širdies teisumo. Reikia, kad įstatymas būtų įrašytas į širdį.

Tai galioja ir mums kaip visuomenei. Valstybė gali turėti daug įstatymų, bet jei jos dvasia nėra pagarba žmogui, jei sprendimus lemia vien partinis ar asmeninis interesas, tokia valstybė pradeda byrėti. Savanaudiškumas ardo pasitikėjimą. O be pasitikėjimo valstybė ilgai neišsilaiko.

Kaip atrodytų mūsų laisvė, jei ji būtų iš tikrųjų grįsta meilės ir gailestingumo įstatymu? Jei kiekvienas sprendimas – politinis, ekonominis, socialinis – būtų matuojamas klausimu: ar tai stiprina žmogaus orumą? Ar saugo silpniausią? Ar kuria bendrystę?

Gailestingumas nėra silpnumas. Gailestingumas yra stiprybė, kuri pranoksta kerštą, susiskaldymą, siaurą interesą. Valstybė, statoma ant savanaudiškumo – asmeninio ar partinio, – anksčiau ar vėliau tampa šalta ir susiskaldžiusi. O valstybė, statoma ant gailestingumo ir tiesos, tampa namais.

Dažnai kalbame apie Gailestingumo miestą. Bet ar Kovo 11-oji nebuvo svajonė apie tokią Lietuvą? Apie valstybę, kur žmogus nėra įrankis, kur sąžinė gerbiama, kur tiesa nėra perkama, kur laisvė nėra privilegija tik stipriesiems?

Gailestingumo miestas – tai labai konkretus gyvenimo būdas. Tai visuomenė, kurioje stiprusis ne engia silpnąjį, bet jį kelia. Kur nesutarimai sprendžiami ne neapykanta, bet dialogu. Kur atleidimas gydo istorijos ir asmenines žaizdas.

Tokia valstybė prasideda ne Seime ar Vyriausybėje. Ji prasideda širdyje. Šeimoje. Parapijoje. Mūsų kasdieniuose pasirinkimuose.

Laisvė nėra tik teisė. Laisvė yra pašaukimas ir atsakomybė. Kiekvienas iš mūsų kasdien prisideda prie valstybės kūrimo – savo kalba, sąžiningumu, pagarba kitam, darbu, savo malda. Be maldos laisvė išsenka. Be gailestingumo valstybė tampa tik administracine struktūra. O su malda ir gailestingumu ji tampa bendruomene.

Todėl šiandien, minėdami Kovo 11-ąją, melskime, kad Dievas išgrynintų mūsų širdis. Kad mūsų sprendimai – asmeniniai ir visuomeniniai – būtų matuojami ne vien nauda, bet ir tiesa bei meile. Kad mūsų įstatymai atitiktų Dievo įstatymą – meilės įstatymą.

Sugrįžkime prie Mozės žodžių: „Laikykitės jų, kad išliktumėte gyvi.“ Ne tik ekonomiškai stiprūs. Ne tik politiškai nepriklausomi. Bet ir dvasiškai gyvi.

Tebūna mūsų Lietuva tokia, apie kurią būtų galima pasakyti: iš tikrųjų išmintinga ir protinga yra ši tauta, nes ji gyvena laikydamasi tiesos ir gailestingumo.

Statykime Gailestingumo miestą – savo širdyse ir savo valstybėje.