Arkivyskupo G. Grušo homilija Šv. Mišiose už taiką

Brangūs broliai ir seserys,

šiandien susirinkome prie Eucharistijos stalo ypatinga intencija – melstis už taiką. Lietuva įsijungia į Europos vyskupų Gavėnios iniciatyvą – Eucharistinę grandinę – maldą už taiką Ukrainoje, Šventojoje Žemėje ir visame pasaulyje. Šiandien mūsų diena – šios bendros maldos grandis. Mūsų balsas. Mūsų tikėjimas. Mūsų atsakomybė. Neatsitiktinai šios Mišios už taiką vyksta čia, Dievo Gailestingumo šventovėje.

Vilnius yra miestas, kuriame per šv. Faustiną pasaulis naujai išgirdo žinią apie Dievo gailestingumą. Čia nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Čia iš naujo priminta tiesa, kad blogis neturi paskutinio žodžio. Ši vieta pati savaime yra pranašiškas ženklas Europai ir pasauliui.

Kartais malda atrodo pernelyg paprasta. Atrodo, ką gali viena diena? Ką gali viena Eucharistija? Ką gali keli šimtai ar keli tūkstančiai žmonių, susirinkusių bažnyčioje, kai pasaulyje sprendimus priima galingieji, kai kalba ginklai, kai skaičiuojamos raketos, o ne maldos?

Tačiau šiandien Dievo žodis mus sustabdo ir kviečia pažvelgti giliau. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie Naamaną – galingą kariuomenės vadą, svarbų žmogų, turtingą, įtakingą. Ir kartu – raupsuotą. Jo liga – tai bejėgystės ženklas. Ji primena mūsų laikų pasaulį: daug galios, daug išteklių, daug technologijų ir kartu daug gilių žaizdų.

Kas tampa Dievo veikimo pradžia? Ne karaliai. Ne generolai. Ne diplomatai. Maža belaisvė mergaitė. Jos paprastas sakinys tampa išgijimo pradžia. Tai atrodo per menka. Per paprasta. Bet būtent per tai Dievas pradeda veikti.

Naamanas tikėjosi kažko įspūdingo. Gestų. Ritualų. Didelių ženklų. Jis pyksta, kai gauna paprastą nurodymą: „Eik ir nusimaudyk Jordane“ (plg. 2 Kar 5, 9). Tai pernelyg paprasta. Tačiau per tą paprastą klusnumą įvyksta stebuklas.

Ar ne taip ir su malda už taiką? Ji gali atrodyti per paprasta. Mes galime būti gundomi ją nuvertinti. Sakome: reikia politinių sprendimų, reikia derybų, reikia strategijų. Ir tai tiesa. Tačiau jei malda iškrenta iš šios lygties, lieka tik žmogaus pastangos be Dievo šviesos.

Evangelijoje Jėzus primena, kad Dievo malonė peržengia sienas. Naamanas – svetimšalis – tampa Dievo gailestingumo ženklu. Tai papiktina tuos, kurie nori siauro, tik „mums“ skirto Dievo. Taika taip pat nėra siauras projektas. Ji prasideda širdies atsivertimu.

Šių metų Pasaulinės taikos dienos žinioje popiežius Leonas XIV kviečia: „Atsiverkime taikai! Priimkime ją ir pripažinkime, nelaikykime jos tolimu ir neįmanomu dalyku. Taika ne tik tikslas, bet pirmiausia ir buvimas dabartyje bei kelionė.“

Taika yra buvimas – Dievo buvimas mūsų širdyje. Ir kelias – kasdieniai sprendimai rinktis gailestingumą vietoj keršto, dialogą vietoj užsisklendimo, atleidimą vietoj neapykantos.

Ir čia, Dievo Gailestingumo šventovėje, ši žinia įgyja ypatingą svorį. Šventasis Jonas Paulius II mokė, kad Dievo gailestingumas yra ta jėga, kuri nustato blogiui ribą pasaulyje. Blogis nėra beribis. Smurtas nėra visagalis. Karas nėra paskutinė realybė. Dievo gailestingumas yra stipresnis.

Šv. Faustinos Dienoraštyje girdime apie labai konkrečią maldą už taiką. Jėzus seseriai Faustinai sako, kad per Gailestingumo vainikėlį galima išmelsti pasauliui ramybę. Faustina rašo, kad kai kalba šią maldą, Dievo gailestingumas apgaubia ne tik ją, bet ir visą pasaulį. Tai ne poetinė metafora. Tai dvasinė tikrovė.

Šv. Faustina taip pat liudija, kad sielos malda gali sulaikyti bausmę, atitolinti nelaimę, gali išmelsti pasauliui pasigailėjimą. Vėlgi – atrodo per paprasta. Rožinio karoliukai. Trumpa malda. Vainikėlis. Bet per tai Dievas veikia.

Lietuva žino, ką reiškia melstis už laisvę ir taiką. Mūsų istorijoje buvo laikotarpių, kai išoriškai atrodė viskas prarasta. Ir vis dėlto žmonės klūpojo. Ir per tuos paprastus veiksmus Dievas brandino laisvės stebuklą.

Šiandien pasaulis vėl yra sužeistas. Ukraina kenčia. Šventoji Žemė kraujuoja. Daugelis konfliktų lieka šešėlyje. Gali kilti pagunda sakyti: mums tai per dideli dalykai.

Tačiau prisiminkime Naamaną. Prisiminkime belaisvę mergaitę. Prisiminkime Jordano vandenį. Ir prisiminkime šį miestą – Vilnių, iš kurio pasauliui naujai buvo paskelbta, kad gailestingumas yra stipresnis už nuodėmę, stipresnis už smurtą, stipresnis už karą.

Mūsų malda nėra menka. Kiekviena širdis, kuri šaukiasi Dievo, tampa vieta, kur blogiui nustatoma riba. Taika prasideda nuo širdies, kuri leidžia Dievui ją apvalyti. Kaip Naamanas septynis kartus pasinėrė Jordane, taip ir mes turime ir vėl leisti Dievui nuplauti mūsų kaltes, mūsų baimes, kietumą ir nepasitikėjimą.

Šiandien, dalyvaudami šioje Eucharistinėje grandinėje, sakome: Viešpatie, štai mes. Mes tikime, kad Tu gali veikti. Net jei mūsų malda atrodo paprasta. Net jei pasaulis jos nepastebi. Kaip elnė ilgisi vandens šaltinio, taip mūsų širdis ilgisi gyvojo Dievo (plg. Ps 42). Ir tik iš Jo gailestingumo šaltinio gali tekėti tikroji, beginklė ir nuginkluojanti taika.

Prašykime, kad ši Eucharistija, švenčiama Dievo Gailestingumo šventovėje, būtų ne tik apeiga, bet ir pradžia. Kad iš čia į savo šeimas, bendruomenes, visuomenę eitume kaip taikos žmonės. O birželio mėnesį, kai į Vilnių suvažiuos tikintieji iš viso pasaulio švęsti Pasaulinį Dievo Gailestingumo kongresą, turėsime progą ne tik gilintis į šią didžią Dievo savybę, bet ir visi kartu melsti Dievą Gailestingumo mums ir visam pasauliui. Kad Dievo gailestingumas, kuris nustato blogiui ribą, šiandien per Europos maldos grandinę ir per mūsų maldą Pasauliniame Apaštaliniame Gailestingumo kongrese gydytų pasaulio žaizdas.

Amen.