Arkivysk. Gintaro Grušo pamokslas Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmėje

Naujųjų metų pradžioje Bažnyčia mus sąmoningai sustabdo. Ji neskuba siūlyti planų, prognozių ar pažadų. Vietoj to ji kelia mūsų žvilgsnį į Mariją – Dievo Gimdytoją – ir kviečia metus pradėti su Dievo palaiminimu ir taikos malda širdyje.

Ši diena jungia daug prasmių. Pradedame Naujuosius metus. Minime Pasaulinę taikos dieną. Lietuvoje prisimename ir Vėliavos dieną – tautos laisvės, atsakomybės ir vilties ženklą. Visa tai Bažnyčia sutelkia ne aplink idėją, bet aplink Asmenį – aplink Kristų, gimusį iš Mergelės Marijos.

Pirmajame skaitinyje girdime seną, bet nepaprastai gyvybingą palaiminimą: „Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę!“ (Sk 6, 26). Tai nėra tik graži formuluotė. Tai Dievo pažadas. Taika čia nėra vien karo nebuvimas ar laikinas ramybės jausmas. Taika kyla iš to, kad Dievas pažvelgia į žmogų, kad Jis taria savo vardą tautai ir ją laimina. Be šio Dievo žvilgsnio visi mūsų susitarimai lieka trapūs.

Psalmė pratęsia šią mintį: „Tebūna Dievas mums maloningas, mus tepalaimina, […] tegu tavo kelią žemė pažįsta“ (Ps 66, 2–3). Palaiminimas niekada nėra skirtas tik mums patiems. Jis visada turi kryptį – į kitus, į pasaulį. Palaiminta tauta yra kviečiama tapti palaima kitiems. Tai ypač prasminga mums, minintiems Vėliavos dieną: laisvė ir nepriklausomybė nėra tik teisė. Tai kartu yra pašaukimas tarnauti tiesai, teisingumui ir taikai.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius pasako vieną svarbiausių krikščioniškosios vilties tiesų: „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Dievas įžengia į istoriją ne iš tolo, ne per jėgą, bet per artumą. Marija tampa ta vieta, per kurią Dievas ateina į pasaulį. Ir kartu Paulius primena: mes ne vergai, o vaikai. Taika prasideda ten, kur žmogus iš naujo suvokia savo orumą, – kad jis yra Dievo vaikas, o mes visi esame broliai ir seserys. Kai tokio suvokimo, tokio ryšio nėra, gimsta baimė, agresija ir smurtas.

Evangelijoje regime tylų, bet labai iškalbingą vaizdą. Piemenys randa Mariją, Juozapą ir Kūdikį. Po aštuonių dienų tam Kūdikiui duodamas vardas Jėzus. Šis vardas reiškia „Dievas gelbsti“. Marija viską saugo širdyje. Ji nešaukia, nieko neprimeta, bet neša taiką tyliai, pasitikėdama Dievo veikimu. Jėzaus vardas nėra politinis šūkis ar jėgos simbolis. Tai pažadas, kad Dievas prisiima mūsų trapumą, kad mus išgelbėtų.

Čia ypač ryškiai suskamba ir šv. Faustinos Kovalskos liudijimas. Savo Dienoraštyje ji užrašo Jėzaus žodžius: „Žmonija neras ramybės, kol pasitikėdama neatsigręš į mano gailestingumą“ (Dienoraštis, 300). Tai labai aiški žinia. Pasaulio taika nėra atskirta nuo Dievo ramybės ir gailestingumo. Priešingai – taika yra gailestingumo vaisius. Faustina yra nuolat kviečiama melstis už pasaulį, už nusidėjėlius, už karo draskomą žmoniją. Ji supranta, kad malda už taiką nėra papildomas pamaldumas – tai tikras gailestingumo darbas.

Šv. popiežius Jonas Paulius II mokė, kad blogiui galutinę ribą nustato Dievo Gailestingumas. Todėl šiandien esame kviečiami pažvelgti į taiką būtent taip: suvokti, kad malda už taiką, žodžiai, kuriais giname taiką, ir darbai, kurie kuria taiką, yra gailestingumo darbai. Kai meldžiamės už karo niokojamas šalis, kai atsisakome neapykantos kalbos, kai pasirenkame atleidimą vietoj keršto, kai giname silpnuosius ir tiesą, – būtent tada mes vykdome gailestingumą. Tai labai konkretu ir labai reikalinga šiandien.

Pradėdami Naujuosius metus galime jaustis bejėgiai pasaulio įvykių akivaizdoje. Tačiau Bažnyčia šiandien mums sako: jūs nesate bejėgiai. Jūsų malda yra galia. Jūsų pasirinkimai yra svarbūs. Jūsų tyli ištikimybė gėriui keičia pasaulį labiau, nei kartais manome.