Atvykome į Trakus kaip Vilties piligrimai. Atėjome pas mūsų Motiną, Lietuvos Globėją. Šiandien meldžiame už kunigus ir pašvęstuosius, kad jie, asmeniškai sutikę Jėzų, perduotų Jo viltį tiems, kurie ieško prasmės ir tikėjimo. Kiek žmonių šiandien eina per gyvenimą ieškodami prasmės ir nesuprasdami, ko jie ieško!.. Bet mes esame Vilties piligrimai. Šie Jubiliejiniai metai mus kreipia eiti Vilties keliu.
Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, Apaštalas Paulius rašo: „Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28). Krikščioniškoji viltis nėra vien optimizmas. Tai gyvenimas ateities realybe jau dabar. Katalikų Bažnyčios Katekizmas labai gražiai apibūdina viltį: „Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo, kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23), (1817).
Viltis – tai mums suteikta dovana. Popiežius Benediktas savo enciklikoje „Spe Salvi“ apie šią dovaną rašo šitaip: „Mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dėka galime pakelti dabartį. Dabartimi, net jeigu ji sunki, galima gyventi bei ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, ir tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas“(1).
Piligrimystė į šventoves Vilties Jubiliejiniais metais – tai atspindys didžiosios mūsų kelionės amžinybės link. Tai yra ir Vilties mokykla. Pirmiausia malda kaip Vilties mokykla – asmeninio santykio su Dievu vystymas mūsų gyvenime. Malda piligrimystės metu, kontaktas su Viešpačiu, kontaktas su Jo mokymu – tai yra mūsų vilties sustiprinimas. Taip pat ir šv. Mišios. Eucharistinis Jėzus ateina sustiprinti mūsų tikėjimo amžinybe ir vilties tuo, kas mums yra pažadėta.
Marija, Vilties Motina, mums yra Vilties pavyzdys ir yra taip pat Vilties mokykla. Marija – pirmoji Vilties piligrimė su Jėzumi. Ji rodo kelią, kaip priimti Dievo valią, kad pasaulis turėtų viltį. Ji rodo, ką reiškia pasitikėti Dievo planu. Šios dienos Evangelija mums primena, parodo, ką reiškia atsiliepti į pašaukimą. Dievo planas – Angelo Apreiškimu ir Šventosios Dvasios veikimu pradėtas Jėzaus žemiškasis, žmogiškasis gyvenimas, yra ženklas ir mums, kad Jame sugebame atsiliepti į tą pašaukimą, kurį Viešpats mums yra suplanavęs, ir Jis gali padaryti didžių dalykų mūsų gyvenime. Bet Marijos vilties kelionė nesibaigė Jėzaus įsikūnijimu. Ji tapo Vilties Motina dar labiau po Jėzaus kryžiumi. Tad ir kančia yra Vilties mokymosi vieta.
Popiežius Benediktas savo enciklikoje apie viltį „Spe Salvi“ mums primena apie tą būtinumą nevengti sunkumų ir kančios. Jis rašo: „Tačiau kai žmonės, trokštantys išvengti kančios, stengiasi apeiti visa, kas galėtų suteikti kančią, apsaugoti save nuo su tiesa, meile, gėriu susijusio vargo bei skausmo, jie įpuola į tuščią gyvenimą, kuriame galbūt nėra kančios, tačiau juo daugiau slogaus prasmės stokos bei vienatvės jausmo. Žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo juos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti, vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę“ (37).
Kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo pašaukimai taip pat yra Vilties piligrimystė. Kaip Marija priėmė Dievo planą ir tapo Vilties motina, taip kunigai ir pašvęstieji yra pašaukti priimti savo pašaukimą kaip savo vietą Dievo plane dėl žmonių išganymo. Tai reikalauja pasitikėjimo Dievo planu ir atsiliepimo į pašaukimą.
Kunigai ir pašvęstieji yra pasitikėjimo Dievu ir Vilties ženklai šiandieniam pasauliui, rodantys, kad yra kur kas daugiau negu tik šis laikinas gyvenimas ir materialiniai dalykai. Tai pašaukimai, rodantys į Dievo dovanotą šaukimą ir amžinybės pažadą. Jubiliejiniai Vilties metai yra kvietimas atnaujinti pasitikėjimą, kad Dievo meilė veda visą Bažnyčią, ypač per kunigų tarnystę.
Viltis yra neatskiriama nuo gailestingumo. Viltis kyla iš pasitikėjimo Dievo gailestingumu. Dievo gailestingumu yra duotas ir pasiektas amžinojo gyvenimo pažadas. Dievo gailestingumu mes tampame Bažnyčios nariais, Dievo gailestingumu mes tampame dangiškosios puotos amžinybėje dalyviais. Todėl viltis mus veda į gailestingumo darbus. Dievo gailestingumo liudijimas savo gyvenimu yra tas vilties ženklas ir ta meilė, kuria dalinamės.
Šiais metais užbaigdami Vilties jubiliejų savaime pereisime į pasirengimą pasauliniam Gailestingumo kongresui, kuris vyks Vilniuje šių metų birželį. Tai natūrali tąsa tos vilties, kurią per šiuos metus auginome savo širdyse. Ją ugdome savo mintyse ir savo liudijimais. Mūsų gailestingumo darbai – krikščioniškoji meilė – yra didysis vilties ženklas, kuriuo dalinamės su kitais ir kuriuo liudijame Dievo buvimą ir tą Dievo pažadą, kuris mums duotas ir kurį mes perduodame kitiems. Dievo Motina – Vilties Motina – mus stiprina tame kelyje, ugdo mumyse tą viltį, kuri mums dovanota, kad ją perduotume mūsų gyvenimo gailestingumo darbais ir meilės bendryste. Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. rugsėjo 2 d. Trakų bazilikoje