Sukaktys – tai proga padėkoti Dievui už tas malones, kurias esame gavę, ir atnaujinti savo pasiryžimą ir pašaukimą. 15 vyskupystės metų – tai kelionė kaip nuolatinis atsiliepimas į Dievo kvietimą. O Dievas per savo kvietimą, kaip girdėjome Evangelijoje, daro nuostabius darbus.
Petro istorija tampa kiekvieno pašaukimo paradigma: pasitikėti ten, kur atrodo beprasmiška arba net neįmanoma. Pasitikėti ir atsiliepti į kvietimą sakant: „Dėl tavo žodžio išmesiu tinklus“ (Lk 5, 5).
Petrui buvo pasakyta: „Irkis į gilumą“ (Lk 4, 5). Tai Jėzaus žodžiai Petrui, bet tai taip pat šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai Bažnyčiai, ištarti naujo tūkstantmečio pradžioje, nurodant kryptį šiam tūkstantmečiui. Šiandien tai yra žodis ir mums asmeniškai, ir kaip vietinei Bažnyčiai.
Pašaukimas visuomet atrodo per didelis – ar tai būtų kunigystės, vyskupystės, santuokos ar pašvęstojo gyvenimo pasiryžimai. Ir kuo toliau, tuo labiau žmogaus įsipareigojimai didėja, bet juos įgyvendinam ne patys, ne savo jėgomis, o per Dievo malonę.
Vyskupystės kelias nebuvo mano planuose. Bet Kristaus žodis nuolat veda toliau, nei pats drįsčiau žengti. Kristus duoda daugiau, negu mes patys galime įsivaizduoti: gausesnį laimikį, didesnį džiaugsmą, platesnę misiją.
Kai mes šiais metais kiekvienų Mišių pabaigoje meldžiamės už pašaukimus, mes meldžiamės vieni už kitus. Nėra nė vieno krikščionio be pašaukimo. Tačiau ne visi turi drąsos atsiliepti į tą pašaukimą. Mes meldžiamės, kad pastiprintume vieni kitus atsiliepti ir ištvermingai tęsti savo pasiryžimus. Meldžiamės: tegu kiekvienas drąsiai ir visa širdimi atsiliepia į Tavo kvietimą.
Kiekvienas krikščionis turi misiją. Mes turime išmokti išgirsti, bet mūsų atsiliepimas į tą kvietimą nepalieka mūsų vienų, izoliuotų. Mes visi, kaip Bažnyčia, einam kartu. Sinodas, kurį minime jau trejus metus, kaip tik ir reiškia ėjimą kartu. Bažnyčios kelias kartu, su visais jos nariais. Mes kartu keliaujame į tą šviesos karalystę, apie kurią apaštalas Paulius mini pirmajame skaitinyje.
Sukėlė man šypseną šiandienos Evangelija, nes prieš mėnesį pirmą kartą susitikome su nauja Sinodo įgyvendinimo komanda ir pradėjome kaip tik su šios Evangelijos mąstymu. Einame kartu ten, kur Viešpats mus siunčia kaip vyskupiją.
Ypač šiandien tas ėjimas kartu stiprina, verčia tikrai dėkoti visiems, kurie kartu nuėjo šį kelią: broliams kunigams Vilniaus arkivyskupijoje, Kariuomenės ordinariate, Vyskupų konferencijoje; pasauliečiams, dirbantiems Bažnyčios struktūrose, tarnaujantiems pastoracijoje, ir tiems, kurie kasdien meldžiasi ir kelia rankas ir širdis į Viešpatį, kad Jis iš tikrųjų atnaujintų mus, atnaujintų mūsų Bažnyčią, kad išdrįstume irtis į gilumą ir išmesti tinklus.
Nereikia mums bijoti naujų formų, kad galėtume nešti Evangeliją į šiuolaikinį pasaulį. Net kai atrodo, kad, kaip Petras pasakė Jėzui, „nieko nepagavome“. Jis kviečia mus pasitikėti. Pasitikėti ir atsiliepti į šiandienos iššūkius.
Artėjant Gailestingumo kongresui esame kviečiami statyti Gailestingumo miestą. Bet tai nėra vieno renginio parengimo dalykas. Mes siekiame pakeisti ne tik mūsų širdis, bet ir vyskupiją, kad galėtume atsiliepti į tą Dievo kvietimą. Šie Jubiliejiniai Vilties metai kviečia būti gyvais liudytojais, kad Kristaus šviesa pasiektų visus. Vilnius kaip Gailestingumo sostinė tampa kvietimu atsinaujinti ir kitus įtraukti į Dievo gailestingumo patirtį.
Seselės Faustinos kanonizacijos dieną pats stovėjau kaip studentas Romoje, Šv. Petro aikštėje. Po kanonizacijos ceremonijos Jonas Paulius II Regina Coeli kalboje kreipėsi į Vilniaus, Varšuvos, Plocko ir Krokuvos gyventojus – į tuos, kurie dabar gyvena tuose miestuose, kur Faustina gyveno. Ir pakvietė juos – o tai yra mus – į ypatingą misiją. Jis sakė: „Šiandien, išvardindamas tuos miestus, kurių globėja yra naujoji šventoji, jų gyventojų ypatingam rūpesčiui patikiu Dievo gailestingumo apaštalavimą.“
Tas, kuris 2000-aisiais rašė „Irkitės į gilumą“, kviečia Vilniaus miesto gyventojus tapti ypatingais Dievo gailestingumo apaštalais. Ir tai nėra skirta tik kunigams. Tai skirta šeimoms, parapijoms, bendruomenėms – jos kviečiamos įgyvendinti tarp mūsų, naujai ir ypatingai, Gailestingumo kultūrą, ją įkūnyti šioje vyskupijoje.
Tad drąsos mums visiems. Šis didis iššūkis nėra tik kongreso renginys, tai yra tiek Jėzaus, tiek šventojo Popiežiaus kvietimas. Manau, kad ir pats Dievas mus veda tuo keliu – kad taptume Gailestingumo šaukliais ir būtume pavyzdys pasauliui. Dėkui, kad sutinkate eiti kartu su savo ganytoju tuo keliu. Turėkime drąsos irtis į gilumą!
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, švenčiant arkivyskupo Gintaro Grušo 15 metų vyskupystės jubiliejų