Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
ši naktis yra kitokia. Ji pilna tylos, laukimo ir šviesos, kuri nedrąsiai, bet ryškiai spindėdama skverbiasi pro tamsą. Kalėdos nėra pabėgimas nuo pasaulio sunkumų ar problemų. Priešingai – Kalėdos skelbia, kad Dievas ateina į mūsų pasaulį ir mūsų gyvenimą tokį, koks jis yra. Ateina gyventi tarp mūsų.
Pranašas Izaijas kalba apie tamsoje vaikščiojusią tautą, kuri išvydo didžią šviesą. Šie žodžiai buvo ištarti ne ramiais ir saugiais laikais, bet priespaudos, nerimo ir baimės akivaizdoje. Dievo pažadas gimsta ne idealioje aplinkoje, bet ten, kur žmogui labiausiai reikia vilties. „Sūnus mums duotas“ (Iz 9, 5) – Dievas ateina ne demonstruodamas galią, bet kaip Taikos Kunigaikštis, keičiantis istoriją ne jėga, o artumu.
Evangelijoje girdime, kad pirmieji šios žinios liudytojai buvo piemenys – paprasti, neįtakingi žmonės. Būtent jiems Dievas patiki tai, kas brangiausia. Angelų giesmė skelbia: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14). Angelai skelbia ne politinę taiką ir ne laikiną susitarimą. Tai taika, kylanti iš Dievo malonės. O Jo mylimi žmonės esame mes, kiekvienas iš mūsų be išimties.
Šią Kalėdų naktį ypač stipriai suskamba apaštalo Pauliaus žodžiai iš Laiško Titui: „Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2, 11). Tai – Kalėdų šerdis. Dievo malonė nėra abstrakti sąvoka ar graži idėja. Ji turi veidą, vardą ir istoriją. Dievo Malonė yra Jėzus Kristus. Tai ir yra Kalėdos – Dievas pats atėjo gyventi tarp mūsų, o ne iš tolo ką nors mums pasakė.
Apaštalas Paulius tęsia: ši malonė moko mus. Malonė ne tik mus guodžia, bet ir ugdo. Ji kviečia atsisakyti to, kas žmogų žemina, ir gyventi blaiviai, teisingai, atsakingai. Tai itin svarbi žinia mūsų laikams, kai daug kalbame apie laisvę, bet dažnai stokojame atsakomybės; kai matome daug nerimo ir kartais pritrūkstame vilties.
Šiandien, kai pasaulyje vis dar girdime karo garsus, regime susiskaldymą, nepasitikėjimą ir baimę, Kalėdos neskamba naiviai. Jos skamba drąsiai. Jos liudija: Dievas nepasitraukė. Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms.
Besibaigiantys Jubiliejiniai Vilties metai mums priminė, kad viltis nėra lengvabūdiškas optimizmas. Viltis – tai gebėjimas atpažinti Dievo veikimą net tada, kai aplink daug tamsos. Šiais metais patyrėme daug malonių, buvome sustiprinti, susitikimuose girdėjome kvietimą atnaujinti pasitikėjimą Dievu, ištikimai lydinčiu savo tautą.
Apaštalas Paulius primena, jog esame atpirkti ne tam, kad Kalėdas tik stebėtume, bet kad taptume Dievo tauta, uoli geriems darbams (plg. Tit 2, 14). Tai reiškia, jog Dievo Malonė, kuri šią naktį gimė Betliejuje, siekia perkeisti mūsų kasdienybę. Kalėdos nesibaigia prie prakartėlės – jos tęsiasi, kai darome sprendimus, bendraujame, esame atsakingi už kitą žmogų. Dievo malonė ne tik mus pasiekia, bet ir išveda iš mūsų pačių patogumo, siunčia mus būti Dievo artumo ir Jo meilės liudytojais pasaulyje.
Todėl Kalėdų naktį primenu kvietimą statyti Gailestingumo miestą, kurį laišku paskelbiau Advento pradžioje. Gailestingumo miesto statymas nėra vien simbolinis ar retorinis vaizdinys. Tai kvietimas kurti tokią bendruomenę, tokį miestą, tokią visuomenę, kurioje Dievo gailestingumas tampa matomas per konkrečius darbus, žodžius ir maldas. Mes statome Gailestingumo miestą, kai šeimose mokomės atleisti, kai parapijose niekas nelieka nepastebėtas, kai visuomenėje silpniausias nėra paliekamas nuošalyje. Artėjantis Gailestingumo kongresas primena, kad gailestingumas nėra silpnumo ar naivumo ženklas – tai mums patikėta Dievo stiprybė, kad per ją pasaulis galėtų įtikėti, jog Dievas iš tiesų gyvena tarp mūsų.
Šią naktį Emanuelis – Dievas su mumis – ne tik gimsta. Jis pasilieka. Dievo Žodyje ir Eucharistijoje Dievas tampa mums artimas ir maitina mus savimi, kad mes galėtume būti vilties ženklu kitiems.
Brangūs broliai ir seserys,
šiandien mums gimė Išganytojas.
Tegul Jo malonė gaivina mūsų viltį.
Tegul Jo artumas suteikia drąsos gyventi kitaip.
Ir tegul per mus ši nakties šviesa pasiekia pasaulį, kuris taip labai jos laukia.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. gruodžio 24 d. Piemenėlių šv. Mišiose