Dievo Žodžio sekmadienis, 1863–1864 m. sukilimo metinės, Vilniaus gimtadienis
Brangūs broliai ir seserys,
Šis sekmadienis reikšmingais net keliais svarbiais akcentais. Šiandien Bažnyčia mini Dievo Žodžio sekmadienį, meldžiamės už krikščionių vienybę, prisimename 1863–1864 metų sukilimą, taip pat Vilniaus gimtadienį, siejamą su didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškais. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingi įvykiai ir temos. Tačiau juos jungia viena gija – Dievo žodis, kuris per amžius formuoja žmogaus sąžinę, tautų likimus ir Bažnyčios kelią.
Popiežius Pranciškus, įvesdamas kasmetinį Dievo Žodžio sekmadienio minėjimą, atkreipė didesnį Dievo tautos dėmesį į Šventąjį Raštą, kad jis būtų kasdien uoliau skaitomas, iškilmingiau skelbiamas, giliau apmąstomas ir taptų tikinčiųjų maldos bei švenčių šerdimi (Plg. Pranciškus, Aperuit illis, 3). Popiežius priminė, kad Dievo žodis nėra tik gražus priedas prie tikėjimo, bet jo pamatas. Todėl šiandien verta savęs klausti: ar leidžiame Dievo žodžiui mus vesti, o gal bandome jį prisitaikyti prie savo nuostatų ir interesų?
Šiandien girdėta ištrauka iš pranašo Izaijo knygos kalba apie tamsoje gyvenusią tautą, kuri išvydo didžią šviesą. Tai ne romantiškas vaizdinys, bet žmonių, gyvenusių priespaudos, baimės ir netikrumo sąlygomis, patirtis. Evangelijoje girdėjome, kad Jėzus savo veiklą pradeda ne centre, ne ten, kur sutelkta daugiausia galios, bet Galilėjoje – pakraštyje, kur žmonės labiausiai išgyvena trapumą. Dievo Žodis ateina į tokią būseną. Jis ne apeina tamsą, bet ją apšviečia. Įžengia į tamsą, kad ją perkeistų. Todėl niekas neturi teisės Dievo žodžio pasitelkti kaip priemonės tamsai pateisinti.
Popiežius sausio mėnesį kviečia melstis, kad malda su Dievo žodžiu taptų mūsų gyvenimo maistu ir vilties šaltiniu bendruomenėse, padedančiu kurti broliškesnę ir misionieriškesnę Bažnyčią. Ši maldos intencija ypač prasminga prisimenant mūsų istorijos išbandymus ir stebint šiandienos pasaulio iššūkius. 1863–1864 metų sukilimas gimė ne tik iš politinio nepasitenkinimo, bet ir iš gilesnio laisvės bei orumo troškimo. Sukilimo šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ liudija, kad laisvė niekada nebuvo suvokiama kaip uždaras gėris, skirtas tik saviems. Tai buvo kvietimas į solidarumą tarp tautų, kultūrų ir žmonių.
Šiandien ši istorija skamba itin aktualiai. Ukraina gina ne tik savo teritoriją, bet ir teisę tautoms gyventi laisvėje. Ši kova primena, kad istorija nesibaigė ir kad laisvė visada reikalauja atsakomybės. Būtent čia Dievo žodis tampa esminiu kriterijumi: jis padeda atpažinti teisėtą gynybą, kuri kyla iš pareigos saugoti gyvybę, orumą ir teisingumą, ir aiškiai atskirti ją nuo smurto ideologijos, kuri siekia pateisinti agresiją, kerštą ar dominavimą, net ir prisidengiant kilniomis ar religinėmis formuluotėmis.
Šiandien girdėtas apaštalo Pauliaus laiškas Korinto bendruomenei perspėja apie susiskaldymą: „Argi Kristus padalytas?“ (1 Kor 1, 13). Šis klausimas aktualiai skamba ir mūsų laikais. Kai tikėjimas tampa priemone atsiskirti ar susipriešinti su kitais, kai Dievo vardas pasitelkiamas priešui įvardyti, Evangelija praranda savo jėgą. Šv. Jeronimas primena: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (plg. Šv. Jeronimas, Commentarii in Isaiam, Prologus). Neatsitiktinai Šventasis Raštas yra bendras visų krikščionių turtas – jis vienija skirtingų tautų ir tradicijų krikščionis, kviečia ne susiskaldyti, bet susitikti Kristuje.
Visame šiame kontekste labai tinkami popiežiaus Leono XIV žodžiai iš Žinios šių metų Pasaulinei taikos dienai: „Deja, šiandien vis dažniau tikėjimo žodžiai įtraukiami į politines kovas, laiminamas nacionalizmas, o smurtas ir ginkluota kova pateisinami religiniu pagrindu“. Tai rimtas perspėjimas mums visiems: ne kiekvienas žodis apie Dievą yra Dievo žodis ir ne kiekviena religinė kalba veda į tiesą.
Popiežius tęsia: „Tikintieji turi aktyviai, pirmiausia savo gyvenimu, paneigti šias šventvagystės apraiškas, temdančias Šventąjį Dievo Vardą“. Tai reiškia, kad krikščionio liudijimas pirmiausia vyksta ne šūkiais, o gyvenimu – gebėjimu likti ištikimam Evangelijai net sudėtingiausiose istorijos situacijose.
Evangelijoje Jėzus kviečia mokinius sekti Juo. Tai kvietimas ne naudotis Dievu, bet eiti paskui Kristų, leidžiant Jam formuoti mūsų mąstymą ir pasirinkimus. Todėl popiežius primena, kad šiandien, labiau nei bet kada anksčiau, reikia ne tik veikti, bet drauge ir puoselėti maldą, dvasingumą, ekumeninį ir tarpreliginį dialogą, nes tai atveria taikos kelius ir puoselėja susitikimo kultūrą. Tai nėra silpnumo ženklas, bet dvasinės brandos kelias.
Šiandien, minėdami ir Vilniaus gimtadienį, galime prisiminti, kad mūsų miestas nuo pat pradžių buvo kuriamas kaip susitikimo vieta tarp tautų, kultūrų ir tikėjimų. Tai ir šiandien išlieka mūsų pašaukimas: būti miestu, kuriame Dievo žodis ne skaldo, bet vienija, ne pateisina smurtą, bet ugdo taiką.
Brangūs broliai ir seserys, Dievo Žodžio sekmadienis kviečia mus ne tik pagerbti Šventąjį Raštą, bet ir sąmoningai bei nuosekliai pagal jį gyventi. Esame kviečiami kasdien skaityti ir apmąstyti Dievo žodį – asmeniškai, šeimose, bendruomenėse. Būtent taip Dievas šiandien mums prabyla, formuoja mūsų sąžinę ir pamažu mus keičia, vesdamas vis gilesnės vienybės su Juo ir vieni su kitais link. Leiskime Dievo žodžiui apšviesti mūsų tamsas, gydyti susiskaldymą ir saugoti Dievo vardą nuo iškraipymo, kad jis taptų tikra šviesa, vedančia į laisvę ir į taiką, kurios pasaulis pats sau suteikti negali.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. sausio 25 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje