Mieli konferencijos dalyviai,
šiandien mūsų žvilgsniai susitelkia į gailestingumą – į pačią Dievo širdies logiką, kuria Jis kuria, myli, gydo ir atnaujina pasaulį.
Ši konferencija pradėta planuoti atsižvelgiant į popiežiaus Pranciškaus encikliką Dilexit nos, kuri primena, kad Bažnyčios širdyje pulsuoja meilė, stipresnė už nuodėmę, už smurtą, už bet kokį susiskaldymą, taip pat atsižvelgiant į šios enciklikos aktualumą, kai artėja Pasaulinis Apaštališkasis Gailestingumo kongresas. Tačiau prieš devynias dienas, spalio 9 d., buvo paskelbta pirmoji popiežiaus Leono Apaštališkoji adhortacija Dilexit te. Ji šiai konferencijai suteikia naują gylį ir kryptį. Šie du tekstai – Dilexit nos ir Dilexit te – sudaro tarsi vieną diptichą apie Dievo ir žmogaus širdžių dialogą. Vienas kalba apie Dievą, kuris pirmas pamilsta (Dilexit nos), kitas – apie žmogų, kuris atsako į tą meilę savo gyvenimu ir tarnyste (Dilexit te). Šis dvasinis dialogas yra šios dienos pagrindas – teologijos, kultūros ir gyvenimo susitikimo vieta, kurioje gailestingumas tampa ne tik tema, bet ir būdu gyventi ir mąstyti.
Dievas, kuris pamilsta pirmas, kviečia žmogų atsakyti. Dilexit nos kviečia Bažnyčią iš naujo pažvelgti į Kristaus Širdį – Dievą, kuris pasilenkia prie žmogaus trapumo. Ši meilė nėra abstrakti – ji įsikūnija: ji turi veidą, balsą, kūną. Ji kalba per Kristų, kuris ištiesta ranka paliečia sergančius, atleidžia nusidėjėliams, priima atstumtuosius.
Dilexit te, savo ruožtu, primena, kad tikėjimas be meilės darbų yra tuščias. Meilė Dievui ir meilė artimui – tai dvi neatskiriamos vieno širdies plakimo pusės. Štai kodėl šis dokumentas ypač pabrėžia artumą su vargšais, kenčiančiais, atstumtaisiais ir kviečia kiekvieną krikščionį ne tik jiems padėti, bet ir iš jų mokytis. Popiežius Leonas sako, kad vargšai nėra tylūs gavėjai, jie yra veiklūs dalyviai – rodo mums Dievo veidą ir moko mus Jo gailestingumo. Tai esminė žinia ir šiai konferencijai: gailestingumas nėra hierarchinis – jis abipusis. Jis gimsta ten, kur širdys susitinka, kur žmogus tampa žmogui Dievo veidu.
Šiandienė konferencija yra puikus pavyzdys, kaip teologija išeina į pasaulį – kalbėtis, klausytis, mokytis iš kitų mokslų. Teologija, filosofija, psichologija, sociologija, menas – visi šie žvilgsniai, kai susitinka, praturtina vieni kitus ir atveria naujas gailestingumo dimensijas.
Teologija turi ne tik aiškinti tiesas, bet ir įkūnyti dialogą. Ji tampa tiltų kūrėja tarp tikėjimo ir kultūros, tarp tiesos ir gyvenimo, tarp akademinio proto ir žmogaus širdies.
Tokie susitikimai kaip šis padeda suprasti, kad Dievo gailestingumas nėra vien dvasinė sąvoka – tai ir kultūros principas, formuojantis mūsų visuomenės audinį. Kai teologija kalbasi su menais, ji atranda naujas išraiškos formas; kai kalbasi su socialiniais mokslais – naujus teisingumo ir užuojautos horizontus; kai kalbasi su technologijomis – naujus būdus skleisti šviesą ten, kur ją stelbia algoritminis šaltumas.
Ši konferencija liudija, kad tarp teologijos ir mokslo nėra priešpriešos: šios disciplinos gali būti du sparnai, kuriais žmogus kyla į tiesą ir gėrį.
Šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatinio pokyčio sūkuryje: technologijos keičia mūsų bendravimą, globalizacija perstato kultūrinius žemėlapius, o vertybių pliuralizmas dažnai kelia sumaištį. Tokiame pasaulyje gailestingumas tampa vieninteliu universaliu kodu, kurį supranta kiekviena širdis. Tai kalba, kuria Dievas kalba žmogui. Kai mokomės šia kalba kalbėti ir tarpusavyje, pradedame atstatyti tiltus tarp tautų, tarp religijų, tarp žmonių, tarp žmogaus ir jo paties sąžinės.
Gailestingumo teologija nėra silpnumo teologija. Ji yra drąsos teologija – drąsos žvelgti į tiesą su meile, drąsos atleisti, drąsos pripažinti savo ribas ir klysti be baimės prarasti orumą. Ji yra tvirtumo teologija, nes tik gailestingumas iš tikrųjų išlaisvina.
Vilnius yra ypatinga vieta šiam apmąstymui. Tai miestas, kuriame gailestingumas turi atminimą, veidą ir vietą. Čia, šventosios Faustinos regėjimuose, gimė Dievo Gailestingumo paveikslas – langas į Dievo širdį. Ir dabar, ruošiantis Pasauliniam Gailestingumo kongresui, Vilnius kviečia pasaulį vėl pažvelgti į šią Širdį. Kongreso tema „Statome gailestingumo miestą“ pratęsia šios konferencijos temą „Tiltai tarp širdžių“. Tiltai jungia, o miestas kuria erdvę, kurioje galima gyventi kartu. Abu šie įvaizdžiai yra statybiniai – jie kalba apie bendrystės architektūrą, apie šventovės statybą, kurioje gyvena Dievo meilė.
Kad statytume Gailestingumo miestą, esame kviečiami tapti gyvais akmenimis, iš kurių Dvasia kuria bendruomenę. Tai ne metafora, o konkretus dvasinis uždavinys: kurti erdves, kuriose žmogus gali patirti Dievo artumą – per liturgiją, kultūrą, socialinį veikimą.
Kongresas taps pasaulinio dialogo vieta, kurioje šis akademinis, teologinis, pastoracinis ir kultūrinis mąstymas susilies į vieną srovę – į gailestingumo civilizaciją.
Gailestingumo teologija nėra tik diskursas. Ji yra gyvenimo kelias. Ji kviečia mus visus – teologus, kunigus, pasauliečius, mokslininkus – iš naujo atrasti mąstymo ir širdies vienybę. Tegul ši diena Vilniuje – Gailestingumo mieste – tampa nauju žingsniu į pasaulį, kuriame tikėjimas ir mokslas, protas ir širdis, teisingumas ir meilė kalba viena kalba – gailestingumo kalba.
Ačiū Jums už Jūsų dalyvavimą, už Jūsų liudijimą, už Jūsų troškimą statyti tiltus tarp širdžių ir kartu statyti Gailestingumo miestą, kuriame gyvena Dievo meilė. Linkiu visiems sėkmingos konferencijos, kuri augintų mumyse ir tarp mūsų gailestingumo patirtį.
Arkivysk. Gintaro Grušo įvadinis žodis
Tarptautinė konferencija „Tiltai tarp širdžių: gailestingumo teologija šiandien“
Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija, 2025 m. spalio 18 d.