Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos meldžiamės už visus, kurie tarnauja Lietuvai viešajame gyvenime – už valstybės tarnautojus, politikus, už visus, kurių sprendimai formuoja mūsų tautos kryptį. Bažnyčia šią dieną kviečia prisiminti, kad tikroji valdžia yra tarnystė, o tikrasis vadovavimas – atsakomybė už žmogų, kuriuo vadovui patikėta rūpintis.
Šioje vietoje, kur tauta per šimtmečius ieškojo ne galybės, o globos, išgirstame priminimą, kad valdžia be malonės praranda kryptį, o tarnystė be Dievo tampa kova dėl įtakos, o ne dėl gėrio. Marija – Malonės pilnoji – šiandien mums pristatoma kaip išminties ir santūrumo pavyzdys. Ji nesiekia valdžios, bet priima atsakomybę. Ji nevadovauja kitų valiai. Ji leidžia, kad Dievas jai pačiai vadovautų.
Pranašas Izaijas kalba apie Mesiją, kuris ateis ne kaip karvedys, o kaip Taikos Kunigaikštis. Jo valdžia yra galia mylėti, o ne valdyti. „Ant Jo pečių bus valdžia“(plg. Iz 9, 5) – šie žodžiai reiškia ne naštą, o atsakomybę. Tikra valdžia visada yra tarnystės forma, nes tas, kuris valdo be meilės, pavergia, o tas, kuris valdo su meile, išlaisvina.
Dievo valdžia pasireiškia per tarnystę. Ir ta tarnystė skirta visų bendram gėriui, neatskiriant stipriųjų nuo silpnųjų. Tokios valdžios pavyzdys yra Kristus – tas, kuris plauna mokiniams kojas. Tai svarbiausia Evangelijos pamoka politikams ir vadovams: tik tas, kuris moka klauptis, yra vertas vadovauti.
Marija yra šios meilės tarnystės įsikūnijimas. Ji leidžia Dievui daryti savo darbus per ją. Jos „tebūnie“ – tai didžiausio pasitikėjimo Dievu aktas. Marija moko, ką reiškia valdyti – tai sutikti būti Dievo rankomis.
Apaštalas Paulius primena, kad mes visi esame Dievo vaikai. Tai reiškia, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo jo statuso, partijos, pareigų ar pasiekimų. Prieš Dievą visi esame vaikai, o ne pavaldiniai.
Valstybės vadovas, tarnautojas ar politikas, kuris tai suvokia, tampa ne valdytoju, o ganytoju. Jis tarnauja ne savo interesams, bet visų gerovei. Jis mato kiekvieną pilietį ne kaip rinkėją, o kaip brolį ir sesę.
Marija šią tiesą išgyveno geriausiai. Ji priėmė ne tik Dievo Sūnų, bet ir visą žmoniją, kuri buvo Jam patikėta. Jos motiniška širdis apglėbia visus – ne pagal nuopelnus, bet pagal meilę. Tokia turi būti ir politika – paremta malone, o ne varžybomis dėl įtakos. Politika – tai pastangos įgyvendinti meilę bendruomenės labui.
Po kryžiumi matome tikrąjį vadovo portretą – žmogaus, kuris išlieka ištikimas, kai kiti pasitraukia. Marija stovi tyloje, nes ištikimybė dažnai tyli. Marija neieško kaltųjų, nekelia balso, nekursto pykčio. Ji išbūna su savo tauta, su savo Dievu, su savo Sūnumi iki galo.
Ši scena – pamoka visiems, kurie yra atsakingi už kitus. Kai valdžia tampa sunkia našta, kai sprendimai nepopuliarūs, kai visuomenė prieštarauja, tikėjimo žmogus turi stovėti kaip Marija – ne iš jėgos, bet iš vidinės ramybės. Nes ištikimybė tiesai visada kainuoja. Marija moko, kad drąsa slypi ne triukšme, o ištvermėje. Po kryžiumi gimsta Bažnyčia – ne per ginklą, o per meilę. Ir kiekvienas, kuris tarnauja kitiems, yra kviečiamas statyti savo bendruomenę tuo pačiu principu. Ne valdžios, o meilės pagrindu. Ne konkurencijos, o tarnystės dvasia.
Šių laikų viešajame gyvenime dažnai skamba daug žodžių, bet mažai tylos. Marijos pavyzdys kviečia mus klausytis. Jos tylėjimas nėra pasyvumas – tai gebėjimas girdėti Dievą. Išmintis visada prasideda nuo klausymosi, o ne nuo kalbėjimo.
Politiko ar tarnautojo sėkmė priklauso ne tik nuo žinių, bet ir nuo gebėjimo išgirsti. Išgirsti žmonių skausmą, poreikius, tiesą. Kai valdžios žmogus geba klausytis, jis tampa tarpininku tarp Dievo ir tautos – kaip Marija tapo Dievo ir žmonijos tarpininke.
Kai politika atsiskiria nuo moralės, ji praranda kryptį; kai moralė atsiskiria nuo malonės, ji praranda švelnumą. Ši įžvalga puikiai atskleidžia, kodėl tikėjimas turi išlikti viešojo gyvenimo dalimi. Be malonės valdžia tampa mechanizmu, o žmogus – skaičiumi. Tik malonė grąžina politikai veidą, širdį ir sielą.
Kitų metų Pasaulinio Gailestingumo kongreso tema „Statome Gailestingumo miestą“ įgauna ypatingą prasmę, kai kalbame apie valstybę. Gailestingumo miestas nėra tik religinė metafora – tai tautos dvasinis projektas. Tai valstybė, kur teisingumas ir gailestingumas eina drauge. Kur įstatymas saugo silpną, o ne stiprų. Kur valdžia tarnauja žmogui, o ne žmogus valdžiai.
Lietuva, pašvęsta Marijos globai, turi šį pašaukimą. Esame kviečiami kurti ne tik ekonominę gerovę, bet ir puoselėti dvasinę kultūrą, paremtą tiesa, atlaidumu ir pagarba. Kai valstybės tarnautojai ir politikai gyvena šia dvasia, Lietuva tampa saugesne, tvirtesne ir teisingesne valstybe.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šiandien prie Aušros Vartų atnaujiname maldą už visus, kuriems patikėta vadovauti mūsų tautai. Tegul valdžia Lietuvoje niekada nebūna siekiama kaip garbė, bet priimama kaip tarnystė. Tegul sprendimai būna priimami ne iš baimės ar spaudimo, o iš meilės tiesai. Ir tegul kiekvienas vadovas, tarnautojas, politikas kasdien randa laiko tylai – vietai, kurioje kalba Dievas. Gailestingumo Motina telaimina mūsų valstybės vadovus, Seimą, Vyriausybę, savivaldybių tarnautojus – visus, kurių rankose kasdien gimsta tautos ateitis.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. lapkričio 13 d. šv. Mišiose už valstybės tarnautojus ir politikus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose