Kaip sakiau šv. Mišių pradžioje, Sekminės – tai Bažnyčios gimtadienis, o per gimtadienius gauname dovanų. Sekminėse ypatingu būdu mes gauname Šventosios Dvasios dovaną. Kai vyskupas Arūnas ir aš teiksime Sutvirtinimo sakramentą, sakysime jums žodžius: „Priimk Šventosios Dvasios dovaną.“
Ką reiškia gauti Šventąją Dvasią? Tai yra Dievas, kuris mums dovanoja save, savo meilę. Tai meilė, kuri perkeičia mūsų gyvenimus. Dievas yra nurodęs Šventajame Rašte, ko Jis laukia iš mūsų: būkite šventi, nes aš, jūsų Dievas, esu šventas. Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau. O tai yra su Jo meile. Su Šventosios Dvasios meile (plg. Kun 19, 1; Jn 13, 34). Ir: „Eikite į visą pasaulį ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Kiekvienas pakrikštytas žmogus yra pašauktas į šventumą ir į misiją.
Mes šiais metais po kiekvienų Mišių meldžiamės maldą už pašaukimus. Ir kaip tik tos maldos žodžiai atskleidžia mums krikščioniško pašaukimo slėpinį. Ką reiškia turėti pašaukimą? Malda prasideda žodžiais: „Visagali Dieve Tėve, tu sukūrei mus.“ Nuo čia ir yra pradžia. Dievas sukuria žmogų, sukuria mane ir tave iš meilės, kad mes galėtumėm turėti su Juo bendrystę ir amžiną laimę.
Dievas, kuris yra meilė, pirmiausia mus pamilo ir laukia mūsų atsako į tą meilę. Toje maldoje toliau kalbame: „[…] kiekvienam patikėdamas ypatingą misiją.“ Dievas nuo pat pradžių, sukūręs žmogų, kviečia jį bendradarbiauti. Pirmiausia pavedė valdyti, tvarkyti pasaulį ir per visą Išganymo istoriją kviečia įvairius žmones į ypatingas misijas, kad padėtų Jam pasiekti tą tikslą, kurį Jo Dieviškoji Apvaizda jau yra numačiusi. Jis pakviečia Abromą išeiti iš savo patogumų, iš savo namų į nežinomą žemę, kad sukurtų sau išrinktąją tautą. Jis pakviečia Mozę vykti ir išgelbėti, išlaisvinti iš vergijos išrinktąją tautą, kad ją atvestų į Pažadėtąją žemę. Jis pašaukė Dovydą, kai jis dar buvo piemuo, ganė avis laukuose, ir jau buvo numatęs, kad jis bus didysis Izraelio karalius ir iš jo giminės kils Išganytojas.
Ir tas pats mūsų Išganytojas, Jėzus Kristus, atėjo į šį pasaulį vykdyti Tėvo misijos. Kaip Jonas rašo: „Dievas gi nesiuntė savo sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Jonas rašo: „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3, 16). Misija kyla iš Dievo meilės. Pats Jėzus buvo pateptas Šventąja Dvasia Krikšto metu, kai balandis po Krikšto plezdeno virš jo. Jis buvo Šventosios Dvasios vedamas į dykumą, vedamas per visą savo misiją iki kryžiaus ir prisikėlimo. Panašiai su apaštalais. Kiekvieną Jėzus pašaukė: „Sek paskui mane“, o vėliau, Sekminių dieną, visi gavo Šventosios Dvasios patepimą, kuris įgalino juos viršyti savo jėgas. Jie neįsivaizdavo, kad tokios galėjo būti jų jėgos. Ir iškeliavo į visą pasaulį skelbti Evangelijos.
Ir su mumis nėra kitaip. Dievas yra numatęs kiekvieno iš mūsų gyvenimui savo viziją. Jis nori, kad mes nuveiktumėme didžių dalykų, bet Jam reikia mūsų bendradarbiavimo. Kiekvienas gavome Šventąją Dvasią, kai buvome pakrikštyti. Ir ta Šventoji Dvasia veda mus per gyvenimą kaip Dievo vaikus. O šiandien gausite Šventosios Dvasios dovaną, kuri įgalins jus tapti tuo, ką Dievas yra jums numatęs. Ir tai yra visada daug daugiau negu mes galime įsivaizduoti patys.
Maldoje už pašaukimus toliau meldžiamės: „[…] suteik malonę pažinti tavo mums skirtą kelią ir džiaugsmingai ištarti „taip“. Tegul kiekvienas drąsiai visa širdimi atsiliepia į tavo kvietimą.“
Kaip mes galime atpažinti tą planą, kur Dievas turi mūsų gyvenimams? Kaip pažinti Dievą ir Jo meilę? Panašiai kaip ir su kiekvienu kitu žmogum. Jeigu mes tik skaitom biografijas ar faktus apie kitą žmogų, mes jo nepažįstam. Kitą žmogų pažįsti per meilę, per draugystę, per buvimą kartu. Taip ir Dievas kviečia mus į santykį su Juo, kviečia Jį pažinti. O kad atpažintumėm planą, kurį Jis turi mūsų gyvenimams, turim sugebėti išmokti klausyti. Klausyti Jo balso mūsų širdyse. Klausyti, ką Jis mums tyloje ir maldoje sako. Ir išgirdę išdrįsti atsakyti „taip“.
Dievas ieško laisvų bendradarbių, ieško tų, kurie su Juo vykdys misiją, kurią Jis yra numatęs nuo pasaulio sukūrimo. Ryškiausias pavyzdys to „taip“, nors ir nežinioje, buvo mergelė Marija. Ji sugebėjo angelui atsakyti: taip, teesie, kaip Tu pasakei. Nors aš nesuprantu, ką reiškia būti Dievo Motina ar kaip tas gali įvykti, bet sutinku su Dievo planu mano gyvenimui ir Bažnyčios gyvenimui. Tą patį meldžiamės kiekvieną kartą, kai kalbame „Tėve mūsų“ maldą: „Teesie tavo valia.“ Taip sunku – nors dažnai kartojam tuos žodžius – taip sunku jais gyventi, ypač mūsų pasaulyje, nes aplinka sako: tu prašyk, ko tu nori. Įsivaizduok, ko tu nori. Teesie mano valia. Ir mes tą matome mūsų visuomenės ir mūsų šiandienos pasaulyje. O Šventoji Dvasia kviečia mus žvelgti kitur, į Dievo valią. Nes Jo valia mums yra išganinga, mums naudinga ir yra vienintelis kelias, kuris mus veda į tikrąją laimę.
Ir Dievas laukia mūsų „taip“. Todėl mes meldžiame, kad Dievas sužadintų jaunuolių troškimą būti šventais kunigais. Palaimintų mus pašvęstojo gyvenimo broliais ir seserimis. Apdovanotų ištikimais sutuoktiniais. Ir čia verta pažymėti, kad ne šiaip sau Bažnyčia reikalauja, kad Sutvirtinimo sakramentas būtų priimtas prieš Santuokos sakramentą. Ta Šventoji Dvasia, kuri yra Dievo meilė ir kurią mes gaunam šitame sakramente, yra būtina, kad galėtumėm įgyvendinti savo pašaukimus. O sukurti ištikimą šeimą, Namų Bažnyčią, reikia Šventosios Dvasios patepimo. Todėl ir besiruošiant Santuokai būtina priimti Sutvirtinimo sakramentą, jei dar nesame priėmę.
„Padėk mums visiems būti uoliais Kristaus mokiniais.“ Šiandien – ypač tiems, kurie priima Sutvirtinimo sakramentą, – ir mums visiems verta paklausti dar kartą: kuo Dievas kviečia mane būti? Kaip su Juo galiu labiau bendradarbiauti? Kokį gyvenimo nuotykį Jis man yra numatęs? Kunigystė, pašvęstasis gyvenimas, santuoka, misionierių gyvenimas ar skleidimas Dievo Žodžio ten, kur aš esu – savo mokykloje, darbovietėje – mes esame visi pašaukti būti Kristaus mokiniais, veikti gyvenime, vykdyti tą bendradarbiavimo misiją. Tai yra didžiulis ir didysis pašaukimas – būti Dievo bendradarbiu. Turėti tokį kvietimą yra iš tikrųjų didinga misija. Dievas tik laukia mūsų „taip“.
Ir ištarus „taip“, gavus Šventosios Dvasios dovaną šiandien, būtina ją leisti į apyvartą. Jei mes šią dovaną laikome tik sau, ji neduos vaisių. Dievo dovana yra meilė. Ir kaip yra su meile – jei gaunam, patiriam meilę ir bandom ją laikyti savyje, ji išblėsta ir neduoda vaisių. Bet jei tą meilę dalinamės su kitais, ji auga, plinta ir ne tik mums, bet ir aplink mus neša gėrį. Taip pat yra su Šventosios Dvasios dovanomis: jei mes priimame Šventosios Dvasios dovanas ir bandome jas laikyti sau, jos neduos vaisių. O jei mes leidžiam jas į apyvartą, naudojam jas ne tik sau, bet ir bendram gėriui, Bažnyčios gėriui, tada jos duos daug vaisių. Tada jos iš tikrųjų keis pasaulį ir Dievas per mus galės pakeisti pasaulį. Amen.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. birželio 8 d. Sekminių šv. Mišiose Vilniaus Kalvarijose