Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, mes prisimename skausmingą mūsų šalies istorijos laikotarpį, bet tuo pačiu žvelgiame į palaimintą dabartį ir su viltimi – į ateitį. Tik neįprastas tas junginys: gedulas ir viltis. Atrodytų, kad gedulas ir viltis yra skirtingos tikrovės. Vis dėlto šio sekmadienio skaitiniai atskleidžia gilią jungtį tarp šių tikrovių.
Gedulo ir vilties ryšius padeda suprasti ir kitas šios dienos minėjimas. Šiandien liturginiame kalendoriuje – palaimintojo Teofiliaus Matulionio diena. Jis mums yra tapęs mūsų praeities – tremties, vargo, skausmo – pavyzdžiu. Savo vyskupiškai tarnystei jis pats pasirinko šūkį „Per kryžių į žvaigždes“. Ir per savo išgyventą kančią pakilo į altoriaus garbę.
Gedulas ir viltis, mūsų kančios ir mūsų pergalės yra tampriai susiję Jėzuje Kristuje. Jis yra tikrasis gedulo ir vilties pavyzdys. Jo patirtos kančios ir mirties ant kryžiaus metu mokiniai patyrė gedulą, o prisikėlimas ne tik atnešė džiaugsmą, bet ir padovanojo gilią viltį. Viltį, vedančią į amžinąją laimę ir kviečiančią tapti vilties piligrimais.
Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje padeda mums suprasti šį gedulo ir vilties ryšį. Jis sako: „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“. (Rom 5, 3-5)
Šiose eilutėse atskleidžiamas ir Švenčiausiosios Trejybės, kuriai pagerbti skirtas šis sekmadienis, slėpinys. Švenčiausioji Trejybė yra Dievo meilė. Meilė, kuri savyje nesulaikoma. Dievas, kuris yra meilė, negali nesidalinti, nemylėti, ir iš tos meilės mes visi esame sukurti. Tai yra ta meilė, kurią apaštalas Paulius pristato kaip Dievo išlietą mūsų širdyse. Dievo meilė yra mūsų vilties šaltinis. Mes tuo ir turime gyventi.
Apaštalas sako: „Didžiuojamės sielvartais, nes per kančią einame į brandą.“ Nors Pauliaus žodžiai mums skamba paradoksaliai, bet krikščionybėje kančia tampa ugdančia jėga. Ištvermė kyla ne iš mūsų stiprybės, bet iš pasitikėjimo Dievu net tamsybėse. Ta ištvermė buvo regima gyvenimuose tremtinių, kurie, nežinodami, kur juos tremia, koks bus jų likimas, gebėjo pasitikėti Dievu. Ištvermė gimdo dorybę, o dorybė – viltį.
Mūsų viltis kyla ne iš lengvo gyvenimo, ne iš gero noro, kad viskas bus gerai, bet iš perkeistos kančios. Mūsų tautos tremtiniai ir kankiniai yra mūsų dorybės liudytojai, išlaikę žmogišką orumą nežmogiškose sąlygose.
Apaštalas Paulius primena, kad viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse. Tai yra jėga gyventi, jėga atleisti, jėga kurti ateitį. Viskas atsiskleidžia Jėzaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime, kuriuos minime kiekvieną kartą, kai aukojame Šventąsias Mišias. Visos mūsų kančios įgauna prasmę, kiek mes sujungiame jas su Kristaus auka.
Tad minėdami Gedulo ir vilties dieną, mes jungiame tas kančias – savo ir tų, kurie yra šalia, ir mūsų istorinę atmintį su Jėzaus Kryžiaus auka, nes tik ji neša viltį mums ir visam pasauliui.
Tad Gedulo ir vilties diena kviečia mus būti vilties piligrimais šiandien. Gedulas mus moko atsiminti, bet ir mokytis iš praeities. O viltis – nešti šviesą į ateitį.
Tegul mūsų malda už mirusius ir nukentėjusius per Lietuvos istoriją tampa įsipareigojimu gyviesiems. Įsipareigojimu dabar ir mūsų ateities kartoms gyventi tiesoje, taikoje ir tikėjime. Gyventi Kristaus meilėje, gyventi toje viltyje, kuri neapgauna. Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. birželio 14 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje