Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Vėlinės – tai ne tik atminimo, bet ir vilties šventė. Tai diena, kai sustojame ne ties mirties riba, o žvelgiame už jos – į amžinybės horizontą. Mūsų žvilgsnis šiandien keliauja iš kapinių tylos į prisikėlimo pažadą, iš gedulo į viltį, iš žemės į Dangų.
Bažnyčia šią dieną kviečia mus atsiminti savo mirusiuosius ne kaip prarastus, bet kaip pirma mūsų keliavusius piligrimus ir jau pasiekusius kelionės tikslą. Bažnyčia mums primena, kad šiame pasaulyje mes visi esame keliautojai, o ne nuolatiniai gyventojai. Ir ne šiaip keliaujame, bet esame Vilties piligrimai, einame į tikrąją tėvynę – Dangų. Jubiliejiniais Vilties metais šis kvietimas skamba ypač stipriai – kelionė į Dangų yra ne vien asmeninė, bet ir bendruomeninė – sinodinė. Mes keliaujame kartu, lydimi Dievo gailestingumo.
Pranašo Danieliaus regėjimas šiandien suskamba ypač galingai: „Daug kas iš miegančių dulkių šalyje nubus – vieni amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir nešlovei“ (plg. Dan 12, 2). Šie žodžiai skelbia vieną ankstyviausių Biblijos liudijimų apie prisikėlimą. Danielius mato laiką, kai Dievas pažadins žmogų iš mirties, kaip pažadina miegančius keltis išaušus rytui. Mirtis čia ne pabaiga, o slenkstis, už kurio laukia Dievo ištikimybės pergalė. „Protingieji spindės kaip dangaus skaidrynė, o daugelį išmokiusieji teisybės – kaip žvaigždės per amžius“ (plg. Dan 12, 3). Tai – šviesos pažadas: Dievas nepamiršta tų, kurie gyveno tiesoje, kurie kitiems atvėrė vilties kelią. Jų gyvenimas tampa kitiems piligrimams švyturiu, rodančiu kryptį į dangiškąją Tėvynę.
Ši šviesa – tai Bažnyčios kvietimas šiandien ir mums: esame kviečiami būti „teisybės mokytojais“, gailestingumo liudytojais. Kai statome Gailestingumo miestą žemėje, kai rūpinamės vargšais, atleidžiame, guodžiame gedinčius, tada mes šio pasaulio nakties danguje tampame žvaigždėmis, spindinčiomis Kristaus šviesa. Tas miestas, kurį statome, tėra blyškus Dangaus atspindys, bet jis rodo tikrą kryptį – amžinybę.
Šv. Paulius primena: „Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20). Tai viena glausčiausių Šventojo Rašto eilučių, nusakančių krikščionio tapatybę. Mūsų kelionė žemėje nėra be krypties – ji turi tikslą. Mes esame piligrimai, ne tremtiniai. Ir mūsų žvilgsnis visada nukreiptas ten, kur yra mūsų Tėvas.
Kristus, sako Paulius, „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Tai reiškia, kad Dievas mus paguos ne tik po mirties. Jis jau dabar perkeičia visą mūsų būtį – kūną, sielą, santykius, viską, kas gera ir mylėtina. Tai prisikėlimo viltis, kuri yra mūsų tikėjimo šerdis.
Šiame kelyje nesame vieni. Paulius primena, kad mus jungia tikėjimas į Kristų – mes keliaujame kartu, sinodiškai, kaip viena Dievo šeima. Tikėjimas nėra vien asmeninis pasirinkimas – tai bendras ėjimas. Kaip sakė popiežius Pranciškus, „keliauti kartu yra būdas būti Bažnyčia“. Ir tie ryšiai, kuriuos kuriame, – meilės, atleidimo, bendrystės – tęsiasi amžinybėje. Mirtis jų nenutraukia, ji tik nuveda juos į pilnatvę.
Jėzus šiandien kalba labai asmeniškai: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu […] aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 37, 40). Šie žodžiai – vilties širdis. Tai pažadas, kad niekas, kas priklauso Dievui, nebus prarasta, jei tik mes panorėsime likti su Juo. Jėzus mus priima su viskuo, ką turime: su mūsų silpnumu, klaidomis, skausmu, su mūsų ilgesiu. Ir Jis sako: „Aš jų neatstumsiu.“
Tai – gailestingumo žinia. Dievas nepraranda nė vieno. Jis surenka mus visus – gyvuosius ir mirusiuosius – į vieną šeimą, kad visi būtume prikelti gyvenimui, kai Jis vėl ateis šlovėje.
Todėl šv. Mišios už mirusiuosius – tai vilties apeiga, jungianti žemę ir Dangų. Mes meldžiamės už juos, o jie – už mus. Vienas altorius jungia dvi Bažnyčios dalis: keliaujančią ir šlovingoje šviesoje esančią.
Šiandien prisimindami mirusiuosius, esame kviečiami kurti santykius, kurie tęsiasi amžinybėje. Tik meilė pereina kapo ribą. Todėl sinodinis keliavimas kartu – ne tik Bažnyčios struktūra, bet ir amžinybės praktika: eiti kartu, klausytis, dalintis, būti bendrystėje.
Mes kuriame žemėje Gailestingumo miestą, kurio plytos yra atleidimas, tarnystė, meilė ir malda. Vis dėlto, kaip sako šv. Paulius, dabar regime tarsi per veidrodį, miglotai (plg. 1 Kor 13,12). Tai, ką statome čia, yra Dangaus atspindys – dar ne pilnatvė, bet tikras ženklas tos šviesos, kuri laukia mūsų Danguje. Kiekviena mūsų malda, kiekvienas gailestingumo darbas, kiekviena Mišių auka už mirusiuosius – tai tiltas tarp laikinumo ir amžinybės. Taip Dievo gailestingumas mus jungia, perkeičia ir veda.
Šiandien, minėdami Vėlines, atnaujinkime savo viltį: mirtis ‒ tai ne pabaiga, o kelionės į dangiškąją Tėvynę tęsinys. Mūsų mirusieji mus lenkia keliu, kuriuo ir mes keliaujame.
Tegul Dievo gailestingumas būna mūsų kelrodis, tegul viltis būna mūsų jėga, o meilė – mūsų kelionės tikslas. Ir kai vieną dieną Viešpats pašauks kiekvieną iš mūsų, teskamba mūsų širdyse šie Evangelijos žodžiai: „Ateinančio pas mane aš neatstumsiu.“
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Homilija šv. Mišiose Antakalnio kapinėse Mirusiųjų minėjimo dieną, 2025-11-02