Brangūs broliai ir seserys,
ši Velyknakčio naktis nėra tik proga išgyventi gražią ir iškilmingą liturgiją. Tai naktis, kuri keičia žmogaus gyvenimo horizontą. Mes esame tarp tamsos ir šviesos, tarp tylos ir džiaugsmingo Aleliuja, tarp baimės ir vilties. Šiandien Dievas mums duoda naujai pažvelgti į savo gyvenimą.
Gyvename neramiais laikais: karai, nesaugumas, susiskaldymas, šeimų išbandymai, vidinis nuovargis. Dažnai žmogus žiūri į gyvenimą su baime: kas bus toliau? Ar yra saugumas? Ar yra ateitis? O Velyknaktis mums atveria kitą perspektyvą: Kristus gyvas. Ir jei Kristus yra gyvas, tuomet gyvenimas nėra uždarytas, nėra įspraustas į mirties, blogio, istorijos krizių rėmus.
Visa šios nakties Dievo žodžio liturgija mus į tai veda. Abraomas pasitiki Dievu net tada, kai nesupranta. Izraelis pereina jūrą ten, kur kelio nėra. Pranašai skelbia, kad Dievo meilė nesvyruoja net tada, kai žmogus svyruoja. Visa tai veda į vieną įvykį – į Kristaus kryžių ir į tuščią kapą.
Kryžiuje atsiveria Dievo gailestingumas. Prisikėlimu jis patvirtinamas. Tai tarsi antspaudas, kad Dievo meilė yra stipresnė už nuodėmę, stipresnė už blogį, stipresnė net už mirtį. Dievas ne tik pasako, kad myli. Jis tą meilę parodo iki galo, iki kryžiaus, iki prisikėlimo ryto.
Ir tuomet kyla labai paprastas, bet esminis klausimas: kaip mes atsiliepiame į tokią meilę? Kaip reaguojame, kai kas nors mums pasako: „Aš tave myliu“? Kaip reaguojame, kai tai ne tik pasakoma, bet ir parodoma konkrečiais darbais? Velykų naktį Bažnyčia skelbia: Dievas tave myli. Ne teoriškai, ne iš tolo, bet konkrečiai – iki kryžiaus, iki atverto kapo, iki sakramentinio artumo šiandien.
Todėl ši naktis klausia ne tik: ar tiki, kad Kristus prisikėlė? Ji klausia: kaip tu atsakai į šią meilę?
Atsakymas prasideda nuo Krikšto. Šventasis Paulius šiandien mums primena: mes esame pakrikštyti Kristaus mirtyje (plg. Rom 6, 3), kad gyventume naują gyvenimą. Tai reiškia, kad Velykos nėra tik Kristaus istorija – tai ir mūsų istorija. Krikštu mes perėjome iš mirties į gyvenimą, iš nuodėmės į malonę, iš baimės į viltį.
Šią naktį kai kurie pirmą kartą įžengia į šį gyvenimą per Krikštą. O mes visi esame kviečiami atnaujinti savyje šią malonę. Esame kviečiami prisiminti, kas esame. Prisiminti, kad esame ne tik pasaulio žmonės, bet ir Dievo vaikai.
Ir ši tiesa keičia mūsų gyvenimo horizontą. Jei Kristus prisikėlė, tuomet mirtis nebeturi paskutinio žodžio. Blogis neturi galutinės pergalės. Kančia nėra beprasmė. Ir viltis nėra iliuzija.
Evangelijoje girdime angelo žodžius: „Nebijokite.“ Tai ne tik padrąsinimas. Tai naujos tikrovės skelbimas. Nebijokite, nes Kristus prisikėlė. Nebijokite, nes Dievas yra stipresnis už viską, kas jus gąsdina.
Šis žodis ypač svarbus mūsų laikais. Jis svarbus tiems, kurie gyvena karo šešėlyje. Tiems, kurie tarnauja ir gina. Tiems, kurie neša atsakomybę už kitų saugumą. Velykos nepanaikina išbandymų, bet suteikia gyvenimui prasmę, atveria horizontą – dėl ko verta gyventi, dėl ko verta aukotis.
Šis naujas gyvenimas turi tapti matomas ir mūsų šeimose. Ne tik prie šventinio stalo, bet ir kasdienybėje. Kai meilė tampa kantrybe. Kai santykiai gydomi atleidimu. Kai vienas kitą ne tik toleruojame, bet ir priimame ir saugome. Ten, kur šeimoje atsiranda gailestingumas, ten jau veikia Prisikėlimo galia.
Mes prieiname prie labai svarbios tiesos: gailestingumas nėra tik viena iš daugelio krikščioniškų dorybių. Gailestingumas yra Prisikėlimo vaisius. Tas, kuris patyrė Dievo gailestingumą, nebegali likti abejingas. Jis pradeda gyventi kitaip. Pradeda mylėti kitaip.
Todėl Jėzus sako: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36). Ir: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Tai nėra tik moralinis reikalavimas. Tai kvietimas gyventi pagal naują tikrovę, kuri prasidėjo Velykų rytą.
Ir būtent čia natūraliai atsiveria mūsų kelias šiandien. Jei Prisikėlimas gimdo gailestingumą, jei mūsų tikėjimas turi tapti matomas, tuomet mes ne tik švenčiame vieną iškilmę, bet ir esame kviečiami ruoštis ypatingam malonės laikui – Gailestingumo kongresui.
Ruoštis kongresui – tai pirmiausia ne renginį organizuoti. Ruoštis reiškia leisti, kad mūsų širdys keistųsi. Kad mūsų šeimos keistųsi. Kad mūsų bendruomenės taptų vietomis, kuriose žmogus patiria Dievo artumą ir gailestingumą.
Kongresas bus vaisingas tiek, kiek mes patys leisime Prisikėlimo malonei veikti mumyse. Negalime skelbti gailestingumo, jei patys nenorime jo priimti. Negalime kviesti kitų, jei mūsų tikėjimas lieka nematomas.
Todėl pradedame ruoštis labai konkrečiai: grįždami prie Krikšto malonės. Priimdami Sutaikinimo sakramentą, kuris mus iš naujo įveda į gyvenimą su Dievu. Gyvendami Eucharistija, kurioje mokomės Kristaus meilės – dovanojamos, laužomos, gyvenamos dėl kitų. Ir darydami paprastus, bet tikrus gailestingumo darbus.
Brangūs broliai ir seserys,
ši naktis kviečia mus ne tik džiaugtis Prisikėlimu. Ji kviečia mus į jį įžengti. Kristus ne tik prisikėlė iš numirusių – Jis kviečia ir mus pakilti: iš baimės, iš nuodėmės, iš abejingumo, iš siauro gyvenimo horizonto.
Moterys prie kapo išgirdo: „Nebijokite.“ Jos buvo apimtos ir išgąsčio, ir didelio džiaugsmo. Tai yra krikščionio būsena – pagarbi nuostaba ir gilus džiaugsmas.
Kristus eina pirma mūsų. Jis jau yra ten, kur mes dar tik einame. Jis laukia mūsų kasdienybėje – mūsų „Galilėjoje“.
Todėl šį Velyknaktį atnaujinkime savyje Krikšto malonę. Priimkime Dievo gailestingumą. Ir gyvenkime taip, kad mūsų tikėjimas ir mūsų meilė taptų matomi.
Jau šiandien savo širdyje ir gyvenime ruoškimės Gailestingumo kongresui – tapdami žmonėmis, per kuriuos Prisikėlusio Kristaus gailestingumas pasiekia pasaulį.
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. balandžio 4 d. Velyknakčio šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje