Šį vakarą ypatingai dėkojame Dievui už didžią dovaną, kurią vadiname Eucharistija, šv. Mišiomis. Kiekvienose šv. Mišiose esame maitinami tuo pačiu maistu, kuris nepasibaigia. Tai Gyvybės Duona, sauganti mus nuo sugedimo ir suteikianti jėgų kelyje į amžinąjį gyvenimą. Ši Duona – tai pats Jėzus Kristus, pasilikęs su mumis Švč. Sakramente. Jėzus tuo pačiu yra ir Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę (plg. Jn 1, 29).
Skaitinys iš Išėjimo knygos primena, iš kur kyla šis Jėzui priskiriamas Avinėlio vardas. Dievo tauta nuo senų laikų kasmet valgė avinėlį, prisimindama nuostabų Išėjimo iš vergijos įvykį. Tą kartą avinėlio krauju paženklintus namus aplenkė mirtis. Skaitinys sako, kad žmonių ir gyvulių pirmagimių mirtis bus teismas Egipto dievams (plg. Iš 12, 12). Negyvi stabai negali duoti gyvybės, kurios ir patys neturi. Tarnavimas jiems veda į mirtį.
Tuo tarpu Dievas veda keliu į gyvenimą (plg. Ps 16, 11). Tai meilės, savęs dovanojimo kelias. Tai gailestingumo ir pasiaukojimo kelias. Šį savęs dovanojimą ženklina avinėlis, kuris nekelia grėsmės kitiems, bet atiduoda savo gyvybę, kad kiti gyventų. Jis yra „be trūkumo“ (Iš 12, 5), nekaltas. Šis romus avinėlis yra kaip išankstinė nuoroda, pranašystė „tikrojo“ Avinėlio – Jėzaus Kristaus, kuris iš tiesų atidavė už mus savo gyvybę.
Jėzaus Kūnas yra negendanti amžinojo Gyvenimo Duona, kelionės maistas. Jo Kraujas, išlietas dėl mūsų nuodėmių, nesišaukia dangaus keršto, bet mus apvalo, nuskaistina, saugo.
Kristaus Kūnas ir Kraujas yra perduoti mums, kad ir mes tai darytume Jo atminimui. Ką gi darytume? O gi priimtume šį maistą ir skelbtume „Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Bet Jėzus ateina kaip Prisikėlusysis, kaip Gyvasis. Kaip gyvenimą dovanojantis. Kaip mylintis. Meilė įkvepia gyvenimą. Tačiau mylėti reiškia ir po truputį mirti sau.
Jėzus ne tik įsako, kad vieni kitus mylėtume taip, kaip Jis mus myli (plg. Jn 13, 34). Jis taip pat ir parodė mums „savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Eucharistijoje Jėzus pasilieka su mumis, kad įgalintų taip mylėti. Šią meilę Jėzus duoda ne kaip atlygį už nuopelnus. Ji suteikiama Judo išdavystės fone: tada, kai „velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti“ (Jn 13, 2) Jėzų. Dievo meilė, Jo gailestingumas didesni už mūsų išdavystes, neištikimybes.
Iškalbingas Evangelijos pagal Joną pasakojimas apie Paskutinę Vakarienę, neturintis Eucharistijos įsteigimo aprašymo. Vietoje jo – pasakojimas, kaip Jėzus nuplauna mokiniams kojas. Jėzus atlieka tai, kas Jam nepriklauso, bet kas iš tiesų geriau už bet kokius žodžius išreiškia tai, ką šį vakarą norėtųsi pasakyti ir ką reikėtų pasakyti.
Kad galėtume švęsti Eucharistiją, būtinai reikia kunigo. Reikia jam Šventimų sakramentu suteiktos galios, kad jos dėka pasitarnautų Bažnyčios bendruomenei. Per šv. Mišias, kunigui tariant Jėzaus žodžius, įvyksta perkeitimas, transubstanciacija: pakeičiama duonos ir vyno esmė, nors išlieka visos jų savybės. Duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Tai yra nuostabu. Bet argi nenuostabu ir tai, ką Jėzus atlieka, nuplaudamas savo mokiniams kojas? Čia neįvyksta joks nei vandens, nei rankšluosčio perkeitimas. Jie tėra paprastos priemonės nuplauti dulkėtoms, purvinoms mokinių kojoms. Kad tai ar kažką panašaus atliktum nereikia šventimų, ypatingų galių. Tai – ar kažkas panašaus – gali būti prieinama kiekvienam. Ir tai keičia širdis. Pirmiausia patarnaujančiojo ir galbūt to, kuriam patarnaujama.
Šį vakarą visi drauge su Simonu Petru galėtume melsti: Viešpatie, numazgok „ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!” (Jn 13, 9). Kad mūsų širdys būtų gailestingos. Kad mylėtume vieni kitus, kaip Tu, Viešpatie, šį vakarą mums parodei. Kartais tai yra taip nuostabiai paprasta ir prieinama.
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Pamokslas sakytas 2025 m. balandžio 2 d. Paskutinės Vakarienės šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje