Arkivysk. Gintaro Grušo pamokslas Krizmos Mišiose

Brangūs broliai kunigai, diakonai,

brangūs broliai ir seserys,

šiandien susirinkome į ypatingas Mišias – Krizmos Mišias, kurios mums atveria pačią Bažnyčios širdį. Šiandien atnaujinami kunigų pažadai, pašventinami aliejai ir visa vietinė Bažnyčia susitelkia aplink savo vyskupą. Tai vienybės ir dar labiau patepimo šventė.

Ką reiškia šis patepimas? Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis mane patepė“ (plg. Lk 4, 18). Tai ne tik Jėzaus tapatybės apreiškimas. Tai ir Jo misijos paskelbimas. Jis pateptas ne sau, o vargšams, sužeistiesiems, belaisviams – visiems, kuriems reikia išlaisvinimo ir vilties.

Šiandien mes suprantame: tas pats patepimas tęsiasi Bažnyčioje. Per kunigystę, per sakramentus, per šventuosius aliejus Kristus toliau veikia pasaulyje. Tačiau Jis ne tik gydo pavienius žmones. Jis daro daugiau: kuria bendruomenę. Kristus stato tai, ką galime vadinti Gailestingumo miestu. Tai Gailestingumo – Dievo meilės bendruomenė.

Pranašas Izaijas kalba apie pateptąjį, kuris neša gerąją naujieną, gydo širdis, skelbia laisvę. Čia svarbu matyti ne tik atskirų žmonių istorijas, bet ir naujos tikrovės pradžią. Ten, kur veikia Dievo Dvasia, atsiranda erdvė, kurioje žmogus gali gyventi oriai, būti priimtas, būti atstatytas. Tai yra Dievo karalystės tarp mūsų pradžia.

Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje primena: Kristus padarė mus karalyste ir kunigais savo Dievui (plg. Apr 1, 6). Visi pakrikštytieji yra įtraukti į šį slėpinį. Tačiau kunigystei šiame slėpinyje tenka ypatinga vieta. Per kunigų tarnystę Kristus ne tik yra skelbiamas – Jis tampa realiai esantis. Jis paliečia. Jis atleidžia. Jis maitina.

Šv. Kotryna Sienietė, kalbėdama apie kunigus, naudoja stiprų įvaizdį – ji vadina juos Kristaus Kraujo dalintojais. Eucharistijoje, kuri yra Bažnyčios širdis, kunigo rankomis mums duodamas pats Kristus. Iš Eucharistijos gimsta bendrystė. Iš jos gyvena Bažnyčia. Be Eucharistijos nebūtų nei Bažnyčios, nei Gailestingumo miesto, apie kurį kalbame.

Šv. Kotryna taip pat primena, kad kunigai yra tarsi tilto tarp dangaus ir žemės statytojai. Per juos Dievo malonė pasiekia žmogų. Kartu šv. Kotryna labai aiškiai tikintiesiems sako: net jei kunigas yra silpnas, net jei jo gyvenimas ne visada tobulas, sakramentas yra ir lieka Kristaus veikimas. Todėl tikintieji yra kviečiami ne teisti, bet melstis; ne griauti, bet stiprinti. Nes jei griauname tiltą, patys netenkame kelio.

Ši mintis ypač ryškiai suskamba ir šv. Faustinos Dienoraštyje. Ji mums primena, kad kunigas yra ypatingas Jėzaus gailestingumo įrankis. Ypač teikdamas Atgailos sakramentą. O žmogus, priimdamas šį sakramentą, gali grįžti į Bažnyčios bendruomenę. Klausykla yra vieta, kurioje žmogus ištraukiamas iš nuodėmės, sužeistumo, vienatvės žmogus ir vėl grąžinamas į gyvenimą.

Gailestingumo miestas nėra tobulas miestas. Tai miestas, kuriame nuolat atleidžiama. Kurio vartai visada atviri. Į kurį žmogus gali sugrįžti ir būti priimtas. Ir būtent kunigas tuos vartus atveria.

Vis dėlto šiai tarnystei Dievas pasirenka ne angelus, o žmones. Trapias, kartais silpnas širdis. Kaip sako apaštalas, molio indus. Tai gali mus stebinti, kartais net skaudinti. Bet toks yra Dievo planas, kad būtų aišku, jog malonė kyla ne iš žmogaus, o iš Dievo.

Šiandien šį slėpinį ypač parodo šventieji aliejai, kurie bus pašventinti.

Katechumenų aliejus stiprina tą, kuris dar tik ruošiasi krikštui. Tai ženklas, kad Dievas stiprina žmogų dar prieš kovą, ruošia jį, kad galėtų įveikti išbandymus. Tai tarsi įėjimas į naują gyvenimą, į bendruomenę, į Dievo miestą.

Ligonių aliejus gydo, ramina, kelia dvasią. Jis primena, kad Dievo mieste silpnasis nėra atstumtas. Kad kančia nėra beprasmiška. Kad Dievo gailestingumas paliečia ne tik sielą, bet ir kūną.

Šventoji Krizma – tai patepimas Šventąja Dvasia. Per ją, priimdamas Krikšto, Sutvirtinimo, Šventimų sakramentus žmogus yra siunčiamas į misiją. Jis tampa Kristaus ženklu pasaulyje. Kiekvienas pateptasis tampa gyvu Gailestingumo miesto akmeniu.

Brangūs broliai kunigai, dėkoju jums už jūsų pasiryžimą atsiliepti į Dievo pašaukimą ir jūsų ištikimybę tame kelyje. Šiandien atnaujindami savo pažadus esame kviečiami ne tik prisiminti, ką pažadėjome. Esame kviečiami iš naujo suvokti, kam esame pašaukti. Ne tik atlikti pareigas, ne tik administruoti. Bet statyti. Statyti per Eucharistiją, per atleidimą, per ištikimą kasdienę tarnystę. Statyti miestą, kuriame žmonės gali susitikti su Dievu, – būti perkeisti Jo artumo.

Brangūs broliai ir seserys, jūs taip pat nesate tik šio miesto gyventojai. Jūs esate jo statytojai. Savo tikėjimu, gailestingumo darbais, malda už kunigus ir priimdami vienas kitą jūs statote Dievo miestą. Bažnyčia auga ne tik per struktūras, bet ir per širdis, kurios atsiveria Dievo veikimui.

Artėjantis Gailestingumo kongresas mums visiems yra kvietimas ne tik susirinkti, bet ir atsinaujinti. Kad Bažnyčia Lietuvoje vis labiau taptų vieta, kur gailestingumas yra ne tik žodis, bet ir gyvenimo būdas. Kultūra. Kasdienybė.

Todėl šiandien galime iš naujo išgirsti Jėzaus žodžius: „Šiandien išsipildė.“ Ne vakar. Ne kada nors ateityje. Šiandien.

Šiandien Kristus patepa. Šiandien Kristus siunčia. Šiandien Kristus stato.

Per kunigų rankas. Per sakramentus. Per kiekvieną iš mūsų.

Gailestingumo miestas nėra tolima svajonė. Jis statomas čia – prie šio altoriaus. Jis statomas kiekvienu atsivertimo žingsniu. Kiekvienu atleidimu. Kiekvienu meilės darbu.

Tegul šiandien mumyse atnaujintas patepimas padaro mus visus – kunigus ir tikinčiuosius – gyvais akmenimis, kad mūsų Bažnyčia būtų vieta, kur kiekvienas žmogus gali sugrįžti, būti išgydytas ir vėl gyventi.

Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. balandžio 2 d. Krizmos Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.