Arkivyskupo G. Grušo pamokslas užbaigiant Šv. Kazimiero atlaidų savaitę

Brangūs broliai ir seserys,

šiandienos liturgijoje susitinka dvi svarbios mūsų tikėjimo patirtys. Iš vienos pusės – Gavėnios kelias, vedantis mus per dykumą, per troškulį ir širdies išbandymus. Iš kitos – užbaigiame Šv. Kazimiero atlaidų savaitę, prisimindami mūsų tautos globėją ir jo šventumo pavyzdį.

Šiandienos Dievo žodis kalba apie troškulį, kuris yra gilesnis už troškimą vandens. Kalbama apie troškulį, slypintį žmogaus širdyje.

Pirmasis skaitinys iš Išėjimo knygos pasakoja apie Izraelio tautą dykumoje. Žmonės kenčia troškulį ir pradeda murmėti prieš Mozę: „Nejau išvedei mus iš Egipto, kad troškuliu numarintum?“ (plg. Iš 17, 3). Žmonėms ne tik vandens trūksta. Jiems trūksta tikėjimo. Jie klausia: „Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?“ (Iš 17, 7).

Tas pats klausimas kartais kyla ir šiandien. Kai susiduriame su sunkumais, kai patiriame nerimą, netikrumą, kai atrodo, kad dykuma aplink mus plečiasi, tyliai žmogaus širdyje iškyla tas pats klausimas: ar Dievas tikrai yra su mumis?

Ir tada Dievas atsako. Jis liepia Mozei suduoti į uolą, ir iš jos ištrykšta vanduo. Ten, kur žmogus mato tik akmenį, Dievas atveria gyvybės šaltinį.

Evangelijoje matome kitą sceną – prie Jokūbo šulinio Samarijoje. Jėzus, pavargęs iš kelionės, atsisėda prie šulinio. Atrodo, paprastas momentas: keliautojas prašo vandens. Tačiau šis pokalbis pamažu atveria vieną giliausių Evangelijos slėpinių.

Jėzus samarietei sako: „Jei tu pažintum Dievo dovaną […] Jis tau duotų gyvojo vandens“ (plg. Jn 4, 10).

Moteris iš pradžių galvoja apie paprastą vandenį. O Jėzus kalba apie kitą troškulį – apie širdies troškulį. Apie tą gilų ilgesį, kurio nepajėgia numalšinti nei turtas, nei sėkmė, nei valdžia, nei jokie žemiški laimėjimai.

„Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius“ (Jn 14, 4). Šis gyvasis vanduo – tai Dievo gyvenimas mumyse. Tai Šventoji Dvasia.

Apie tai kalba ir antrasis skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus laiško romiečiams: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“

Šventumas prasideda būtent čia. Ne nuo mūsų pastangų būti geresniems už kitus. Ne nuo savotiško moralinio tobulumo projekto. Šventumas prasideda nuo patirtos Dievo meilės. Kai žmogus leidžia Dievo meilei paliesti širdį, ta meilė pradeda tekėti toliau. Ji tampa versme.

Šiandien, užbaigdami Šv. Kazimiero atlaidų savaitę, galime pažvelgti į mūsų globėją kaip į žmogų, kuris rado šį gyvąjį šaltinį.

Šventasis Kazimieras gimė karališkoje šeimoje. Jam atsivėrė visos galimybės: valdžia, garbė, pasaulio pripažinimas. Tačiau jis ieškojo ne to. Jo širdis troško ne valdžios, bet Dievo.

Šaltiniai pasakoja apie jo gilią maldą, apie meilę Eucharistijai, apie paprastą ir skaidrų gyvenimą. Tačiau dar labiau žmones palietė jo gailestingumas. Jis rūpinosi vargšais, padėjo silpniausiems, dalijosi tuo, ką turėjo. Jis suprato vieną labai svarbų dalyką: jei Dievo meilė tikrai paliečia žmogaus širdį, ji neišvengiamai virsta konkrečiais darbais. Dievo meilė nėra tik jausmas. Ji tampa gailestingumu. Todėl šventumas visada turi labai paprastą, bet labai konkrečią išraišką: pamatyti kitą žmogų, išgirsti jo skausmą, padėti silpnesniam.

Šiandien ši šv. Kazimiero žinia mums skamba ypač aktualiai. Mūsų miestas ir visas kraštas yra susijęs su viena ypatinga žinia – Dievo gailestingumo žinia. Iš Vilniaus ji pasklido į visą pasaulį. Todėl ir šiandien esame kviečiami ne tik kalbėti apie gailestingumą, bet ir jį kurti. Statyti tai, ką galėtume pavadinti Gailestingumo miestu. Miestas statomas ne vien iš akmenų, jį sudaro ne vien pastatai. Miestas statomas iš širdžių. Jis statomas tada, kai žmogus išmoksta atleisti, kai pasilenkia prie kenčiančio, kai nepraeina pro šalį.

Šiandien, kai ruošiamės artėjančiam Gailestingumo kongresui, svarbiausias klausimas nėra vien organizacinis ar išorinis. Svarbiausias klausimas: ar mūsų širdys taps tuo šaltiniu, iš kurio tekės gyvasis vanduo.

Evangelijoje matome labai gražią detalę: samarietė, sutikusi Jėzų, palieka savo ąsotį ir bėga į miestą. Ji tampa liudytoja. Ji nebegali tik sau pasilikti to, ką patyrė. Tai yra tikro susitikimo su Kristumi ženklas. Kai žmogus atranda gyvąjį vandenį, jis pats tampa versme kitiems. Todėl šiandien kiekvienas galime savęs paklausti: ar mes ateiname tik semtis, ar leidžiame Dievui per mus tekėti?

Gavėnia yra laikas, kai Viešpats iš naujo kviečia mus prie šaltinio. Kviečia atsisakyti murmėjimo, atsiverti Jo malonei, leisti Jo meilei iš naujo užlieti mūsų širdis.

Užbaigdami Šv. Kazimiero atlaidų savaitę, prašykime jo užtarimo. Prašykime, kad mūsų širdys nebūtų kietos, kad jos liktų atviros Dievo malonei. Kad mes patys atrastume gyvąjį vandenį. Ir kad mūsų gyvenimas taptų versme kitiems.