Šiandien susirinkome dėkoti ir švęsti šventąjį Kazimierą, Lietuvos globėją, jaunystės ir ištikimybės pavyzdį. Jis nebuvo dvasininkas. Buvo pasaulietis, valdovo sūnus. Tačiau jo gyvenimas tapo šventumo liudijimu Bažnyčiai ir mūsų tautai.
Šiandienos skaitiniai kaip tik byloja apie šventumą, meilę, išrinkimą, pašaukimą ir misiją. Tai nėra abstrakčios temos, tai yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo kryptis.
„Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2), – girdėjome pirmajame skaitinyje. Šventumas nėra moralinis perfekcionizmas. Šventumas – Dievo meilės atspindys žmogaus širdyje. Viešpats duoda savo įsakymus: nenešiok neapykantos, nekeršyk, nejausk pagiežos, mylėk savo artimą kaip save (plg. Kun 19, 17–18). Bet šventumas turi būti labai konkretus. Tai ne tik mūsų santykis su Dievu. Šventumas turi būti matomas ir mūsų išorėje, mūsų tarpusavio santykiuose. Tą mes matome šventojo Kazimiero gyvenime. Gyveno rūmuose, bet širdyje buvo laisvas. Turėjo valdžią, bet rinkosi gyventi tiesoje. Turėjo progą prisitaikyti prie savo aplinkos, bet pasirinko sekti Dievo balsą ir savo sąžinę.
Jėzus Evangelijoje sako: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Tai sakydamas Jis pakelia meilės matą. Sako ne tik: mylėkite artimą kaip save. Bet ir: kaip Aš jus myliu. Meilės matas tampa kryžius, savęs paaukojimas dėl kitų. Kitur Jėzus moko: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).
Artėjantis Gailestingumo kongresas mums primena, kad Bažnyčia gyva tiek, kiek ji yra gailestinga. Tiek, kiek mes patys tampame gailestingi. Kiek mūsų meilė reiškiasi ir išoriniais veiksmais savo artimųjų atžvilgiu. Tai yra mūsų pašaukimas.
Jėzus Evangelijoje sako: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau“ (Jn 15,16). Tai yra mūsų pašaukimas: Dievas yra pirmas, Jis mus išsirenka ir siunčia. Šventasis Kazimieras buvo išrinktas gimti karališkoje šeimoje. O mes esame išrinkti būti šiame laike, šioje Bažnyčioje ir čia vykdyti Dievo meilės įsakymą.
Dievas mus siunčia. Kai kuriuos – į kunigišką tarnystę. Kitus – į šeimą. Į verslą. Į visuomenės veiklą. Į politiką, kultūrą, švietimą. Šventasis Kazimieras rodo mums, kad pasaulietis gali ir turi būti šventas. Jam šiame gyvenime yra skirta Dievo misija, kurią jis turi atpažinti ir vykdyti.
Tai, kad šventumas yra kelionė, mums antrajame skaitinyje liudija apaštalas Paulius: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas” (Fil 3, 12). Šventumas nėra pasiekta būsena, bet nuolatinė kryptis, nuolatinė kelionė Dievo link. Nors šventasis Kazimieras buvo jaunas, mirė jaunas, bet jo gyvenimo kryptis buvo aiški: vykdyti Dievo valią.
Brangūs broliai kunigai ir visi tikintieji! Šventumas nėra skirtas tik vienai Bažnyčios grupei. Vatikano II Susirinkimas aiškiai priminė: visi esame pašaukti į šventumą (plg. Lumen Gentium, 32). Šventumą kunigai pasiekia savitu būdu, nuoširdžiai ir nenuilstamai atlikdami savo pareigas Kristaus Dvasioje (plg. Presbyterorum Ordinis, 13). Mūsų tarnystė, mūsų pastoracinis patarnavimas turi būti persmelktas meile. Mūsų žodžiai turi gimti iš maldos. Mūsų širdys turi būti laisvos nuo pagiežos ir nuovargio kartėlio. Mūsų šventumo vaisiai – tai žmonės, kurie per mus susitinka Kristų.
Bet ir visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, yra šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės (plg. Lumen Gentium, 40). Šis šventumas net žemiškojoje bendruomenėje skatina žmogiškesnį gyvenimo būdą. Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Pasauliečiams tai yra vienybė ir ištikimybė šeimoje, sąžiningumas darbe, drąsa liudyti tikėjimą visuomenėje ir gailestingumą silpniausiajam. Kiekvienas iš jūsų esate išrinkti per Krikštą. Dievas jus siunčia ten, kur mes, kunigai, dažnai nepasiekiame – į kasdienio gyvenimo frontą. Šventasis Kazimieras rodo, kad pasaulietis gali būti šventas ir politikoje, ir kultūroje, ir viešajame gyvenime.
Mes visi esame išrinkti. Ir mes visi esame siunčiami. Jei leisime Kristui mus pagauti, jei pasiliksime Jo meilėje, jei priimsime savo misiją, mūsų gyvenimas taps vaisingas. Tegul šventasis Kazimieras užtaria mus: kunigus, kad būtume ištikimi ganytojai; pasauliečius, kad būtų drąsūs liudytojai.
Kad mūsų vaisiai išliktų. Amen.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. kovo 4 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje