Šiemet Karmelio ordino nariai mini didingą 400 metų Jubiliejų, kai basieji karmelitai įsitvirtino Vilniuje. Šia proga kalbamės su kun. br. Vidu Labanausku OCD, gyvenančiu Kauno basųjų karmelitų bendruomenėje. Kaip ordinas atėjo į Lietuvą, kokią įtaką darė per šimtmečius ir kuo karmelitų dvasingumas gali būti artimas žmogui šiandien – tikinčiam ar dar tik ieškančiam?
– Pradėkime nuo ištakų. 400 metų – įspūdingas Jubiliejus. Ką Jums pačiam reiškia karmelitų atsiradimas Lietuvoje ir kokią įtaką jis turėjo mūsų dvasingumui bei kultūrai?
– Istoriškai pirmieji karmelitai net neplanavo steigti vienuolynų Lietuvoje – jie buvo siunčiami į Persiją, bet dėl karų sustojo Lenkijoje. Ten pamatė palankią terpę, ir taip ordinas įsitvirtino regione, o vėliau atėjo ir į Lietuvą. Svarbu prisiminti, kad anuomet Lietuvos teritorija buvo daug platesnė. Tačiau, kalbant konkrečiai, 400 metų Jubiliejus pirmiausia siejamas su Vilniumi ir Šv. Teresės bažnyčia.
Vienuolynai buvo kultūros ir švietimo židiniai – su bibliotekomis, išsilavinusiais žmonėmis. Vėliau, carinės Rusijos laikais, daug vienuolynų buvo uždaryta, ypač po sukilimų, nes vienuoliai palaikė tautinę tapatybę. Todėl vienuolynai tapo ir dvasinės, ir kultūrinės rezistencijos vietomis.
Tojana Račiūnaitė yra parašiusi knygą apie basųjų karmelitų dailės, architektūros palikimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pavyzdžiui, Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje viena pirmųjų pavadinta šiuo titulu. Turbūt nėra gražesnės Vidurio ir Rytų Europoje.
– Vilniuje karmelitų vienuolija neišliko..
– Po XIX a. sukilimų turėjome pasitraukti. Į Lietuvą grįžome jau po sovietmečio. Bendruomenė atsikūrė Kaune, kai mus pakvietė Kauno arkivyskupas. Šiandien esame šeši broliai: 2 lietuviai, 2 lenkai, vienas brolis iš Argentinos ir vienas iš Afrikos. Vienuolijos generolas sakė, kad Europoje vienuolynų mažėja, o Lietuvoje atsikūrė basosios karmelitės Paštuvoje, brolių bendruomenė – Kaune. Lietuvoje taip pat daug išsibarsčiusių basųjų karmelitų pasauliečių. Stengiamės, kad karmelitų charizma nepakistų, bet vis tiek sunku visus aplankyti. Aš esu paskirtas prižiūrėti Lietuvos basuosius karmelitus pasauliečius: kauniečių Šv. Pranašo Elijo bendruomenę ir vilniečių Švč. Trejybės basųjų karmelitų pasauliečių bendruomenę.
– Jūs paminėjote charizmą ir dvasingumą. Kuo pasižymi karmelitų dvasingumas?
– Mūsų šaknys Šventojoje Žemėje, XII amžiuje, bet šerdis – XVI amžius ir šv. Teresė Avilietė. Ji pirmoji pripažinta Bažnyčios mokytoja ir pirmiausia yra maldos mokytoja. Karmelis yra kontempliatyvus ordinas: pirmiausia malda, o paskui darbai.
Seserys visiškai kontempliatyvios, jos gyvena vienuolyne, iš jo neišeina, savo malda palaiko Bažnyčią ir pasaulį. Mes, broliai, taip pat gyvename maldos ritmu, bet turime ir išorinių veiklų: piligriminiai žygiai, tylos rekolekcijos Šiluvoje ir kitur.
Dar pridurčiau, kad mums labai svarbi yra Švč. Mergelė Marija, pranašas Elijas.
– Per tuos 400 metų, ar karmelitų dvasingumas labai pasikeitė? Ar išliko nepakitęs?
– Pasikeitė kai kurie išoriniai dalykai. Iki II Vatikano susirinkimo karmelitai buvo laikomi vieni asketiškiausių, pavyzdžiui, anksčiau net mėsos nevalgydavome visus metus. Dabar disciplina kitokia, nebėra tokios askezės, bet esmė liko. Šv. Teresė pabrėžė, kad Karmelis pirmiausia yra mokėjimas gyventi bendruomenėje: mažos bendruomenės kaip šeima, kad vienas kitą suprastume.
Šv. Teresės konstitucijų dvasia išlikusi. Kai kur net labai griežtai laikomasi senosios tradicijos – Ispanijoje yra vienuolynų, kur, atrodytų, XVI amžius niekur nedingo, seserys iki šiol nuo langų nenusiima grotų, į tave kreipiasi to amžiaus žodžiais, kreipiniais, kaip į karalius. Bet svarbiausia ne forma, o tikslas: malda, vidinis gyvenimas.
– Jūs paminėjote, kad Europoje vienuolynų mažėja, o kitur – daugėja. Kodėl?
– Karmelitų vienuolių bendruomenės auga Afrikoje ir Azijoje, kaip ir krikščioniškasis tikėjimas. Išimtis esame mes Lietuvoje, kur mūsų taip pat ne mažėja, o truputį daugėja. Vis dėlto Karmelio ateitis Vietname. Ten kiekviename vienuolyne yra po 30–40 moterų vienuolių. Indonezijoje, musulmoniškame krašte, vienuolių skaičius taip pat auga. Europai reikia naujos evangelizacijos. Ir čia svarbu dar vienas dalykas: stiprėja pasauliečių vaidmuo. Karmelis nėra tik vienuolynas. Turime ir trečiąjį ordiną – pasauliečius karmelitus.
– Karmelis labai pabrėžia vidinę maldą. Trumpai papasakokite, kaip tokia malda melstis?
– Žodis „Karmelis“ panašus į žodį „karamelė“. Teresė sakė, kad reikia prašyti maldoje ne karamelės, bet paprasčiausiai įeiti į savo vidų. Vidinė malda yra užmerkti akis ir įeiti į save. Paklausti, Dieve, jeigu Tu esi, duok ženklą, pabūsiu tyloje. Jeigu nori būti didis Dievo akyse, turi mylėti. Bet ne egoistine meile, o prašyti Dievo meilės, nes Jis pirmas pamilo.
– Kuo Karmelis traukia šiuolaikinį žmogų?
– Pirmiausia žmogų traukia šv. Teresė Avilietė. Ji kalba iš patirties, ne iš teorijos. Avilietė pasakoja kaip žmogus, kuris išgyveno Dievo tikrovę. Jos knyga „Gyvenimas“ yra tarsi atviras pasakojimas apie vidinį kelią, net primenantis pokalbį su psichologu, tik nukreiptą į Dievo patirtį, todėl tai labai gyva.
Kitas dalykas – mūsų mistikai yra žymiausi Bažnyčios mistikai. Kryžiaus Jonas ir Teresė Avilietė labai aiškiai aprašė, kaip žmogaus viduje vyksta dvasinis patyrimas. Ir įdomu, kad į karmelitų Avilos mistikos centrą atvyksta mokytis ir kitų religijų žmonės – nes tai patirties kalba, kitose religijose niekas jiems neišaiškina, kaip Dievas veikia. Karmelis kviečia ne į teologinį ginčą, o į praktiką – į maldą. Maldoje patirti Dievą.
– Šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas karmelitų kertiniai akmenys…
– Tikrai taip. Dabar pasaulyje prasidėjo sujudimas, karai, visuomenėje daug pokyčių… Šv. Teresė irgi gyveno tokioje epochoje, kai vyko protestantų karai, 30 metų karas, buvo baisu. Teresė kvietė ne į kovą, o į maldą. Kad ir kas būtų – Dievas aukščiau visko. Jei Dievas pirmoje vietoje – viskas bus gerai. Todėl mistikai tokie aktualūs šiandienos žmogui, kai aplink triukšmas, nerimas, krizės, karai, pokyčiai.
– Kalbame apie Teresę Avilietę. Bet Kryžiaus Jonas taip pat labai svarbus. Minėjote, kad skaitysite jo knygą. Jis dažnai atrodo sunkiai įveikiamas riešutėlis. Kaip prie jo prieiti paprastam žmogui?
– Taip, jis sunkus, net patys ispanai nesupranta (juokiasi). Todėl net mūsų generolas pataria nepradėti nuo „Tamsiosios nakties“. Pirma geriau – biografija, trumpesni tekstai, laiškai. Reikia šiek tiek įeiti į to laiko mąstymą. Jis mokėsi XVI a., kai mokė mistinės teologijos. Ta teologija jau pasikeitusi, todėl šiuolaikiniam žmogui sunku ją suprasti. Bet kai įeini į to laiko teologiją ir ją supranti – jis nuostabus. Ir svarbu suprasti: jie kūrė dvasinę, religiją psichologiją. Kaip Dievas veikia žmoguje? Kaip susivienyti su Dievu? Per maldą. Jeigu meldiesi, jei bent 15 min. ryte skiri maldai – Viešpats tave išves, net jei esi nusidėjėlis.
Žinai Editą Štein?
– Taip, ji atsivertė, perskaičiusi Avilietės „Gyvenimą“.
– Taip, Europos globėja. Ji žydė, bet perskaitė per naktį šią knygą ir pasakė, kad tai yra tiesa, ji tapo katalike ir šventąja, kankine. Mes turime labai daug šventųjų karmeličių moterų, bet vyrų mažai (juokiasi). Va, Rapolas Kalinauskas. Žinoma, turime daugiau, bet po Kryžiaus Jono mes garsėjame Rapolu Kalinausku. Jis taip pat siejosi su Teresės bažnyčia. Žinoma, dar yra Teresėlė iš Lizjė, mažasis kelelis, Švč. Trejybės Elžbieta. Fransiskas Palau (Francisco Palau) yra žymiausias istorijoje egzorcistas, jis pateikė Vatikanui egzorcizmo medžiagą, tik dėl revoliucijos tuomet nieko neišėjo.
– Kaip manote, ar kontempliatyvumas vis dar patrauklus, ar reikalingas šiuolaikiniame pasaulyje, o galbūt misija keičiasi?
– Na, vienuolynų pačių mažėja, bet štai pasauliečių, tokių, kaip tu, bendruomenės tik auga. Visame pasaulyje auga karmelitų pasauliečių reikšmė. Pavyzdžiui, Ispanijoje uždarė vienuolyną ir atidavė trečiajam – pasauliečių ordinui. Jie nėra vienuoliai, bet gyvena karmelitišku dvasingumu. Generolas uždarė 7 vienuolynus, kai vyresni vienuoliai mirė, bet Lietuva juos stebina.
– O ar Bažnyčia apskritai šiandien galėtų ko nors pasimokyti iš karmelitiško dvasingumo?
– Manau, taip. Mūsų įkūrėja yra Teresė Avilietė, kurios gražiausia bažnyčia yra čia, Vilniuje. Tad reikėtų mokytis iš jos ir Kryžiaus Jono. Išlikę jų raštai, todėl turime iš ko mokytis ir mūsų charizma neišsisklaidė.
– Pabaigai – ką patartumėte žmogui, kuris šiandien ieško Dievo? Kaip jį atrasti?
– Rekomenduočiau imti į rankas Teresės knygą „Vidinė pilis“ ir gilintis į maldą, prašyti šv. Teresės užtarimo. Pasaulis be maldos pražus. Pasaulis užmiršo, kad reikia gelbėti sielas. Labai gerai melstis už ekologiją, bet kas iš to, jei gelbėsime baltąsias meškas, bet žūsime patys.
Teresė sakė, kad blogį nugalėti galima tik gėriu. Ir blogį sunaikina pats blogis. Jonas Paulius II turėjo teatro rūbų siuvėją, kuris tapo šventuoju. Jis klausė, ką daryti, Lenkiją naikina fašistai, ar man eiti į pogrindinę organizaciją? Siuvėjas sakė: ne, geriau tarnauk Dievui, blogis susinaikina pats. Jonas Paulius II paklausė, po to padėjo ir Lietuvai, kad žlugtų sovietinė santvarka.
Kalbino Donata Špokaitė