1323 m. sausio 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, kuriame pranešė pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą ir pirmą kartą paminėjo Vilnių. 2026 m. sausio 25 d. Vilniaus klube, garbingo 703-ojo miesto gimtadienio proga, Vilniaus klubo Garbės narys, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas perskaitė savo Gedimino laiško versiją.
Mes, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karalius, žemaičių ir kitų žemių kunigaikštis, siunčiame šį laišką Vilniaus žmonėms ir visiems geros valios vyrams ir moterims, kurie iš tolo žvelgia į mūsų miestą su viltimi.
Prieš daugiau kaip septynis šimtus metų rašėme laiškus į tolimas šalis, kviesdami žmones atvykti į Vilnių – miestą, kurio vartai atviri, kuriame gerbiamas žmogaus darbas, tikėjimas ir orumas. Tais laiškais norėjome statyti miestą, kuriame skirtingos tautos ir kalbos galėtų gyventi taikoje.
Težino pasaulis: anuomet kvietėme amatininkus, pirklius ir vienuolius, gydytojus ir riterius, valstiečius ir miestiečius, žadėdami jiems taiką, saugumą ir laisvę gyventi pagal savo sąžinę. Tuo metu to nevadinome gailestingumu. Kardu ir mūru gynėme savo žemę, kad joje galėtų įsivyrauti ramybė.
Tačiau šiandien, žvelgdami iš amžių aukštumos, sakome jums: valdžia ir miestas, kurie neturi gailestingumo, ilgainiui tampa akli ir silpni. Valstybės galia glūdi ne vien tvirtose sienose ir ginkluose, bet ir širdyse, kurios moka išgirsti, įsiklausyti, atjausti ir priglausti.
Todėl ir šiandien tariame: statykite Vilnių toliau. Žinokite, kad tikrasis miestas nestatomas vien iš akmens ir plytų. Jo pamatai – pasitikėjimas, užuojauta, atleidimas, ištikimybė ir meilė. Toks miestas kyla tada, kai žmoguje matote ne priešą ir ne varžovą, bet brolį ir seserį. Kai žodis, ištartas viešai ar tyliai, gydo, o ne žeidžia. Kai vietoje abejingumo renkatės maldą už tuos, kuriems sunkiausia. Darbu, žodžiu ir malda kyla šio miesto sienos ir bokštai.
Tačiau žinokite ir tai, ko mes anuomet nežinojome: Vilnius tapo ne tik istorijos, bet ir Dievo apsireiškimo miestu. Čia Viešpats Jėzus Kristus tiesiogiai pasirodė šventajai seseriai Faustinai – ne sapne ir ne šešėlyje, bet gyvai, kaip Gailestingasis Išganytojas, kalbantis su žmogumi ir patikintis jam žinią, skirtą visam pasauliui. Čia Jis paliepė nutapyti savo paveikslą. Čia Jis padiktavo Gailestingumo vainikėlio maldą. Čia Jis atvėrė Gailestingumo sekmadienį, pažadėdamas, kad tą dieną Jo gailestingumo gelmės prasiveržia ir liejamos neaprėpiamos atleidimo malonės. Ir čia Jis parodė kelią, kuriuo gailestingumas skleidžiamas pasauliui: darbais, žodžiais ir malda. Taip Vilnius tapo vieta, iš kurios sklinda Dievo gailestingumo šviesa.
Kai šventasis popiežius Jonas Paulius II, atvykęs į Vilnių, pabučiavo šią žemę, jis atpažino tai, kas šiam miestui buvo patikėta. Sesers Faustinos kanonizacijos dieną jis pavedė Vilniui ypatingą užduotį: būti Gailestingumo apaštalais ir skelbti šią žinią visam pasauliui. Tai ne vien garbė. Tai atsakomybė, priimama su nuolankumu ir pasitikėjimu.
Mes kalbėjomės kalavijais ir mūrais, ieškodami ramybės savo laikais. Jūs gyvenate laikais, kai tikroji kova vyksta širdyje. Jūsų laikai triukšmingi, neramūs ir pilni susiskaldymo. Žodžių daug, bet klausymosi mažai. Todėl gailestingumas šiandien reikalingas ne mažiau nei anuomet – tik jis pasižymi kitomis formomis: kantrybe dialogui, drąsa ginti žmogaus orumą, tyliu ir ištikimu buvimu šalia kenčiančio.
Dabar kreipiamės į jus – vilniečius ir visus, kuriems šis miestas brangus: padėkite Vilniui augti. Kiekvienas pakeltas senolis, kiekvienas atleidimą patyręs skriaudėjas, kiekvienas aplankytas ligonis, kiekvienas išklausytas jaunuolis, kiekviena malda už tautą ir pasaulį yra plyta Gailestingumo Mieste. Tegul parapijos būna šviesos židiniai. Tegul šeimos būna atjautos mokyklos. Tegul bendruomenės būna vietos, kur žmogus sutinka žmogų.
Vilnius nuo seno buvo ir visados bus miestas, į kurį atvyksta žmonės – kaip piligrimai, kaip svečiai, kaip pakeleiviai ar kaip ieškantys vilties. Ateis diena, kai Vilniun iš visų žemynų sugužės žmonės, atvykstantys į Pasaulinį apaštalinį gailestingumo kongresą. Jie ateis ne tik į miestą, bet ir į Gailestingumo Miestą, kurio pamatus klojate jau dabar. Todėl raginame jus: paruoškite savo širdis, kad kiekvienas atvykstantis patirtų priėmimą; paruoškite miestą, kad jis spindėtų gailestingumu gatvėse, namuose ir šventovėse; paruoškite bendruomenes, kad kiekvienas rastų paguodą ir viltį.
Tai bus jūsų dovana pasauliui. Tai bus jūsų ištikimybės Dievo valiai ženklas. Tai bus Gedimino miesto širdies plakimas šiame amžiuje. Jeigu mūsų balsas dar girdimas per amžius, tebūnie jis šis: miestas gyvas tiek, kiek jame gyvas gailestingumas. Kai gailestingumas užgęsta, lieka tik mūras.
Todėl šiandien, kaip anuomet, sakome visiems geros valios žmonėms: Ateikite visi, kurie ieškote tiesos, taikos ir vilties. Ateikite kartu statyti Vilniaus – miesto, kuriame gyvena Gailestingasis Dievas. Tebūna mūsų miestas šviesos ženklas Lietuvai, Europai ir visam pasauliui.
Duota Vilniuje.
Gediminas
Vilniaus kūrėjas ir jo ateities liudytojas