Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos Mišios sutampa su ypatinga mūsų tautos atminties diena – Sausio 13-osios trisdešimt penktosiomis metinėmis. Tai diena, kuri gyva ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir daugelio širdyse. Tai atmintis apie naktį, kai, žmogiškai žvelgiant, nebuvo jokios išeities. Ginklai prieš beginklius. Jėga prieš tiesą. Baimė, netikrumas, nežinia. Ir vis dėlto – nepalūžusi dvasia: ne kerštas, ne smurtas, bet ramybė, susitelkimas ir malda.
Šiandien natūraliai kyla klausimas: iš kur kilo tokia stiprybė? Kas skatino žmonėms stovėti ir neišsiskirstyti, kai viskas atrodė prarasta? Atsakymą mums padeda atrasti šiandienos Dievo žodis.
Pirmajame skaitinyje girdime pasakojimą apie Haną. Tai moteris, išgyvenanti gilią asmeninę krizę. Ji nevaisinga, pažeminta, nesuprasta, nešiojanti savyje skausmą, kuris tuo metu reiškė ne tik asmeninę nelaimę, bet ir visuomeninę gėdą. Hana ateina į Viešpaties šventyklą ne ieškodama greito sprendimo, ne reikalaudama, bet išliedama savo širdį. Ji meldžiasi tyliai, be žodžių, taip, kad net kunigas Elis ją neteisingai supranta ir palaiko girta.
Tai labai žmogiška scena. Net tas, kuris meldžiasi iš visos širdies, gali būti klaidingai suprastas ir įvertintas. Tačiau esminis dalykas – Hana nenusigręžia nuo Dievo. Ji nepasitraukia, neužkietina širdies. Ji lieka Viešpaties akivaizdoje.
Ir čia įvyksta labai svarbus lūžis. Dar prieš tai, kai Hana sulaukia atsakymo iš Dievo, rašoma: „Ji nuėjo savo keliu, <…> pavalgė, <…> atsigėrė, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas“ (1 Sam 1, 18). Jos situacija dar nepasikeitė, bet jau pasikeitė jos vidus. Ji patikėjo savo skausmą Dievui. O Dievas, kaip skaitinyje parašyta, ją prisiminė.
Neįvyko staigus stebuklas, kokio galbūt tikėtumėmės, bet atsiskleidė Dievo veikimo būdas. Jis yra ištikimas ir prisimena tuos, kurie Jam patiki tai, kas skaudžiausia.
Argi tai neprimena Sausio 13-osios patirties? Prieš trisdešimt penkerius metus Vilniuje susirinko laisvės gynėjai, kurie neturėjo galimybių priešintis jėgos ginklais, tačiau nepasidavė nevilčiai. Tauta, kuri nesigriebė smurto, bet stovėjo susitelkusi, melsdamasi. Kaip Hana – pasitikėdama Dievu be garantijų ir aiškių sprendimų.
Atliepiamoji psalmė dar labiau praplečia šią patirtį. Joje girdime Dievo veikimo logiką, kuri dažnai prieštarauja pasaulio logikai: „Stipriųjų galybė sudūžta, silpnieji jėga apsijuosia“ (1 Sam 1, 2-4). Tai gili biblinė tiesa. Dievas nėra jėgos Dievas pasaulietine prasme. Jis yra tas, kuris pakelia vargšą iš dulkių, kuris nustato ribas net tada, kai atrodo, jog blogis viešpatauja be kliūčių.
Ši psalmė tarsi aprašo ir mūsų tautos kelią. Ne kartą istorijoje buvome silpni, pažeminti, stumiami į paraštes. Ir vis dėlto – pakelti. Ne savo galia, bet Dievo veikimu.
Evangelijoje ši tiesa tampa dar aiškesnė. Jėzus Kafarnaumo sinagogoje moko kaip turintis galią – ne triukšmingą, ne prievartinę, bet dievišką galią. Ir čia pat susiduriama su blogiu – netyrosios dvasios apsėstu žmogumi. Blogis kalba garsiai, provokuoja, grasina. Tačiau vienas Jėzaus žodis – „Nutilk ir išeik!“ (Mk 1, 25) – ir blogis pasitraukia.
Tai labai svarbi žinia mums šiandien. Evangelija nemenkina blogio realybės. Ji pripažįsta, kad blogis egzistuoja, kad jis žeidžia, gąsdina, kartais atrodo neįveikiamas. Tačiau Evangelija skelbia dar stipresnę tiesą: blogis nėra visagalis. Jam yra nustatyta riba. Ir tą ribą nustato ne žmogaus jėga, bet Dievo gailestingumas.
Sausio 13-oji mums primena būtent tai. Blogis gali siautėti, grasinti, bandyti palaužti, bet jis negali turėti paskutinio žodžio. Paskutinis žodis priklauso Dievui.
Šiandienos pasaulis vėl pilnas nerimo, karo, neteisybės, melagingų galių. Lengva pasiduoti pagundai manyti, kad tik jėga gali atsakyti į jėgą. Tačiau Dievo žodis kviečia mus rinktis kitą kelią. Kviečia saugoti širdį, nepasiduoti neapykantai, neužsisklęsti baimėje. Kviečia rinktis maldą – ne kaip pabėgimą nuo atsakomybės, bet kaip vidinę laikyseną, leidžiančią išlikti žmogumi net sunkiausiomis aplinkybėmis.
Maldos galia ne visada iš karto pakeičia aplinkybes. Tačiau ji keičia mus pačius. Ji išlaisvina širdį iš nevilties, leidžia išvysti viltį net ten, kur, regis, jos nėra.
Šiandien, minėdami Sausio 13-ąją, esame kviečiami melstis už taiką, laisvę, už mūsų tautą ir pasaulį. Ateiti pas Dievą su tuo, kas šiandien skauda – kiekvienam asmeniškai ir mums visiems drauge. Ateiti kaip ėjo Hana. Kaip tie mūsų broliai ir seserys, kurie stovėjo prieš tankus be ginklų, bet su vidine tvirtybe.
Ir pabaigai – rami, bet tvirta viltis. Dievas, kuris išklausė Haną ir per Jėzų nustatė ribą blogiui, yra tas pats Dievas, lydintis mus ir šiandien. Pasitikėkime Juo net tada, kai atrodo, kad nebėra išeities, nes Dievo gailestingumas stipresnis už bet kokią tamsą.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. sausio 13 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje