Arkivysk. Gintaro Grušo pamokslas Padėkos Mišiose užbaigiant 2025 metus

metų pabaigoje visada stoja savita tyla. Šiandien mes ne tik užverčiame kalendoriaus lapą. Mes išgyvename akimirką, kai laikas, rodos, sulėtėja ir leidžia mums atsigręžti atgal. Bažnyčia šį vakarą mūsų neragina skaičiuoti nuveiktų darbų ar neįgyvendintų planų. Ji mus kviečia atpažinti Dievo veikimą mūsų gyvenime, pamatyti, kaip Dievas vedė mus visais praėjusiais metais. Todėl šios Mišios pirmiausia yra Padėkos Mišios – tikėjimo išpažinimas, kad Dievas buvo su mumis net ir tada, kai ne viską supratome.

Padėka nėra tik jausmas. Ji yra dvasinė laikysena. Dėkoti gali tas, kuris tiki, kad jo gyvenimas nėra atsitiktinumų grandinė. Jis yra Dievo Apvaizdos rankose.

Pirmajame skaitinyje girdime Aarono palaiminimą: „Viešpats telaimina ir tesaugo tave!“ (Sk 6,24). Tai ne paprastas palinkėjimas. Šventasis Raštas sako: „Jie tars mano vardą izraeliečiams, ir aš juos palaiminsiu“ (Kun 22, 32). Palaiminimas reiškia, kad Dievas pats ištaria savo vardą žmogaus gyvenimui. Jis pažymi žmogų savo artumu. Šiais metais, kurie šiandien baigiasi, ne kartą patyrėme netikrumą, nerimą, išbandymų. Tačiau tik dėkodami galime pamatyti, kad Dievo vardas buvo ištartas ir mūsų metams – Dievas mus saugojo, lydėjo, kartais tyliai, bet niekada nesitraukdamas.

Psalmė tęsia šią mintį ir ją išplečia: „Tebūna Dievas mums maloningas, mus tepalaimina.“ Ir tuoj pat priduria: kad Jo keliai būtų pažinti visose tautose (plg. Ps 67). Dievo palaiminimas visada kartu yra siuntimas į misiją. Jis nėra tik tam, kad suteiktų mums ramybę ar saugumą. Dievas laimina, kad per mus Jis būtų atpažįstamas pasaulyje. Tai ypač aiškiai matėme 2025-aisiais – Jubiliejiniais metais, kai Bažnyčia buvo kviečiama iš naujo tapti vilties ženklu pasauliui, kuriame tiek daug nerimo, susiskaldymo ir karo.

Šv. Paulius laiške galatams primena dar įstabesnę tiesą: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Dievo laikas ne visada sutampa su mūsų lūkesčiais, bet jis visada yra pilnatvės laikas. Šie metai Bažnyčiai buvo ypatingi ir jautrūs. Juos paženklino popiežiaus Pranciškaus mirtis – ganytojas, kuris mus mokė gailestingumo, artumo ir Evangelijos paprastumo, šiais metais išėjo pas Viešpatį. Ši netektis palietė visą Bažnyčią. Tačiau tie patys metai tapo ir vilties liudijimu, kai Bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios, išrinko naują Petro įpėdinį – popiežių Leoną XIV. Tai ženklas, kad Bažnyčia nėra palikta viena. Dievas nenustoja vesti savo tautos.

Apaštalas Paulius primena, kad mes nesame našlaičiai. Esame Dievo sūnūs ir dukterys, įsūnyti Kristuje. Net permainų, netekties ar nežinios akimirkomis galime gyventi pasitikėjimu, nes Dievo Dvasia mūsų širdyse šaukia: „Abba, Tėve“ (plg. Gal 4, 6).

Evangelijoje regime paprastą, bet labai iškalbingą sceną. Piemenys randa Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Jie nesileidžia į ilgus apmąstymus. Jie grįžta šlovindami ir garbindami Dievą. Po aštuonių dienų Kūdikiui duodamas vardas Jėzus. Tai vardas, kuris reiškia: „Dievas gelbsti.“ Šis vardas tarsi apibendrina visus metus. Gal ne viskas klostėsi taip, kaip tikėjomės. Gal buvo sprendimų, kurių dar nesuprantame. Tačiau Jėzaus vardas mums sako: Dievas veikia ir gelbsti net ten, kur mes matome tik nebaigtus darbus.

Padėka leidžia mums sujungti metų fragmentus į vieną istoriją. Ji gydo nuo nuolatinio nepasitenkinimo ir leidžia pamatyti, kad Dievas veikė ne tik dideliuose Bažnyčios įvykiuose, bet ir mūsų asmeninėse istorijose, šeimose, bendruomenėse. Sinodinis kelias, kuriuo Bažnyčia eina, moko mus ne tik kalbėti, bet ir klausytis – Dievo, vieni kitų ir pačios istorijos. Padėka padeda šį klaũsymą paversti tikra dvasine įžvalga.

Šį vakarą kiekvienas galime savęs paklausti: už ką šiandien noriu padėkoti? Kur šiais metais aiškiausiai pajutau Dievo artumą? Ar sugebėjau Dievui tinkamai padėkoti už malonių gausą, patirtą per šiuos Jubiliejinius metus? Net jei atsakymai nėra iš karto aiškūs, pati padėkos laikysena jau yra tikėjimo ženklas.

Metus užbaigiame Marijos iškilmės išvakarėse. Ji yra ta, kuri viską svarstė savo širdyje. Jai patikime praeinančius metus – su jų džiaugsmais ir žaizdomis, su tuo, kas pavyko ir kas liko nebaigta. Su ja mokomės tyliai dėkoti ir pasitikėti.