Arkivysk. Gintaro Grušo pamokslas Jubiliejaus metų uždarymo Mišiose

šiandien susirinkome į ypatingą šventę. Šventosios Šeimos iškilmėje užbaigiame Jubiliejinius metus mūsų vyskupijoje. Tai ne tik liturginio laikotarpio pabaiga. Tai akimirka sustoti, atsigręžti atgal su dėkingumu ir pažvelgti į priekį su viltimi. Ta viltimi, kuri, kaip mums priminė Bažnyčia šiais metais, neapgauna, nes remiasi ne mūsų jėgomis, bet Dievo ištikimybe.

Per šiuos metus keliavome kaip piligrimai. Kiek daug piligrimų sulaukė Lietuvos Jubiliejinės bažnyčios, tarp kurių buvo ir mūsų šventovė. Meldėmės, ieškojome susitaikinimo, mokėmės iš naujo pasitikėti Dievu. Patyrėme daugybę asmeninių malonių. Kartu išgyvenome bendrystę, ypač nacionalinėje piligriminėje kelionėje į Romą, kai kaip viena tauta, viena Bažnyčia, praėjome pro Šventąsias duris, nešėme Jubiliejaus kryžių, stovėjome prie Apaštalų kapų ir dėkojome už Jubiliejinius atlaidus. Daugelis dalyvavo ir kituose jubiliejiniuose renginiuose Lietuvoje ir Romoje. Šiandien visa tai atnešame į šią Eucharistiją ir dėkojame Viešpačiui už gautas malones.

Dievo žodis, skaitomas Šventosios Šeimos šventėje, labai tiksliai atliepia Jubiliejaus patirtį. Jis kalba apie šeimą ne kaip idealizuotą paveikslą, bet kaip tikrą gyvenimo vietą, kur Dievas ateina, veikia ir lydi žmogų.

Išminties knygos žodžiai primena ne tik pareigą, bet ir palaimą, kurią patiriame laikydamiesi ketvirtojo Dievo įsakymo „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Esame ne tik raginimi laikytis tvarkos ar tradicijų. Esame kviečiami saugoti gyvą atmintį. Šeimoje perduodama ne vien gyvybė, bet ir tikėjimas, vertybės, viltis. Jubiliejaus metais buvome kviečiami dėkoti už tėvus, senelius, mokytojus, už tuos, kurie galbūt tyliai, nepastebimai, bet ištikimai mus vedė tikėjimo keliu. Pagarba vyresniesiems nėra praeities kultas. Tai būdas pripažinti, kad ne mes save sukūrėme. Mes gavome gyvenimą kaip dovaną.

Ši pagarba tampa ypač svarbi šiandien, kai šeimos ryšiai dažnai pažeidžiami, kai kartos viena nuo kitos tolsta, kai senatvė kartais laikoma našta. Dievo žodis primena: ten, kur saugomi santykiai, kur gydomos žaizdos, kur randama vietos atleidimui, ten gimsta viltis. Ne abstrakti, bet labai konkreti – kasdienė, išbandoma gyvenime.

Apaštalas Paulius laiške kolosiečiams tarsi apibendrina Jubiliejaus programą šeimai ir bendruomenei: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12). Tai ne idealų sąrašas tobuliesiems. Tai kelias tiems, kurie gyvena kartu ir žino, kiek daug reikia kantrybės, kad meilė išliktų gyva. Paulius kalba ne apie tokią šeimą, kuri gyvena be įtampos ar sunkumų. Jis kalba apie šeimą „Viešpatyje“. Tai reiškia – su Kristumi centre.

Per Jubiliejinius metus daug kartų girdėjome, kad gailestingumas nėra silpnumas. Tai Dievo stiprybė, patikėta mums. Šeimoje ši stiprybė pasireiškia labai paprastai: gebėjimu išklausyti, neskubėti pasmerkti, iš naujo pradėti. Šeima tampa mažąja Bažnyčia tada, kai Kristaus ramybei leidžiama viešpatauti priimant kasdienius sprendimus.

Evangelijoje šiandien matome Šventąją Šeimą pačiu dramatiškiausiu momentu – bėgančią į Egiptą. Tai labai svarbus vaizdas uždarant Jubiliejų. Jėzus, Marija ir Juozapas gyvena ne saugioje, nuo pavojų apsaugotoje erdvėje. Jie tampa pabėgėliais. Dievo Sūnus nuo pat vaikystės patiria nesaugumą, grėsmę, tremtį. Dievas renkasi ne jėgos, o trapumo kelią.

Juozapas klauso Dievo balso ir leidžiasi į nežinią. Jis ne viską supranta, bet pasitiki. Šiandieniame pasaulyje, pažymėtame karų, prievartos, migracijos ir gilaus nerimo, ši Evangelija skamba itin stipriai. Ji liudija, kad Dievas nėra toli nuo žmogaus kančios. Jis pats eina per naktį. Jis saugo gyvybę ir veda istoriją net tada, kai mums atrodo, jog viskas slysta iš rankų.

Ši patirtis labai artima Jubiliejinių metų dvasiai, kurią Bažnyčia apibūdino popiežiaus bulėje Spes non confundit. Viltis neapgauna ne todėl, kad viskas klostosi sklandžiai, bet todėl, kad Dievas yra ištikimas. Per šiuos metus buvome kviečiami iš naujo mokytis šios vilties per atlaidų malonę, per piligrimystę, per susitaikinimą ir gailestingumo darbus.

Uždarydami Jubiliejų negrįžtame į vadinamąjį įprastą gyvenimą, tarsi nieko nebūtų įvykę. Priešingai – esame kviečiami eiti toliau. Jau dabar mūsų žvilgsnis krypsta į ateitį: į Pasaulinį Apaštalinį Gailestingumo kongresą, kuris taps dar vienu ženklu, kad gailestingumas yra Bažnyčios misijos širdis. Taip pat žvelgiame į 2033 metus, kai minėsime Didįjį 2000 metų Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo bei Sekminių Jubiliejų. Tada išgirsime dar vieną kvietimą atnaujinti tikėjimą ir misiją. Neatsitiktinai šis kelias siejasi ir su kitu artėjančiu jubiliejumi, kai švęsime šimtą metų nuo Dievo Gailestingumo paveikslo nutapymo. Šis paveikslas taip pat gimė Jubiliejiniais metais ir iki šiol skelbia Dievą, kuris nenustoja pasitikėti žmogumi.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien dėkojame Dievui už tai, ką patyrėme. Bet dar labiau prašome malonės išsaugoti šių metų vaisius. Kaip Šventoji Šeima, mokykimės nešti viltį į kasdienybę – į savo šeimas, bendruomenes, darbo vietas. Ne triukšmingais pareiškimais, bet ištikimu gyvenimu. Jubiliejus baigiasi, bet vilties kelionė tęsiasi. Viešpats, kuris mus lydėjo, lieka su mumis. Ir Jo viltis tikrai neapgauna.