Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien visa Bažnyčia pradeda naujus Liturginius metus. Adventas mus kviečia ne tik atversti naują kalendoriaus lapą, bet ir atnaujinti širdį – keisti kryptį, ritmą ir viltį. Dievas ateina tyliai – todėl širdžiai reikia tylos ir laukimo. Adventas yra būtent toks laikas: laikas klausytis, laukti ir budėti.
Pirmasis skaitinys iš pranašo Izaijo knygos šiandien skamba kaip architektūrinis Dievo plano brėžinys: „Viešpaties namų kalnas iškils virš visų kalnų […] ir visos tautos plūs į jį“ (plg. Mch 4, 1). Tai ypatinga vizija – ne politinė programa, ne graži metafora, bet pažadas, kad Dievas įkurdins tautas savo taikoje.
Tai miestas, kuriame kalavijai perkalami į arklus, o žmonių širdys – iš baimės į pasitikėjimą. Tai Dievo miestas, Civitas Dei, kaip sakė šv. Augustinas. Tai bendruomenė, gyvenanti pagal Dievo valią ir keliaujanti į amžinąjį gyvenimą.
Šiandien man džiugu pranešti, kad ši Izaijo vizija turi ypatingą reikšmę mūsų arkivyskupijai, nes šiandien visiems tikintiesiems paskelbiau laišką „Statome Gailestingumo miestą“. Šiuo laišku kviečiu visą vyskupiją, visas mūsų bendruomenes ir kiekvieną šeimą statyti Dievo miestą. Ne metaforiškai, bet realiai – savo gyvenimu, santykiais ir atsiliepimu į Dievo malonę.
Psalmė šiandien mus kviečia: „Į Viešpaties Namus džiaugsmingai keliaukim“ (Ps 122). Adventas yra tokia kelionė. Ne į prekybos centrą, ne į šventinį šurmulį, bet į susitikimą su Dievu, kuris ateina. Adventas yra piligrimystė, kai keliaujame tyloje, budėdami ir atverdami savo širdis.
Laiške tikintiesiems primenu, kad Gailestingumo miestą pradedame statyti savo širdyje: kaip kalbu, kaip elgiuosi, kaip atleidžiu. Tad minėta psalmė mums primena: piligrimas keičiasi eidamas. Adventas nėra skirtas išmokti gražiai laukti Kalėdų – Advento laiku ruošiame širdį, kad Kristus rastų į ją kelią.
Antrasis skaitinys iš Laiško romiečiams ragina: laikas pabusti iš miego (plg. Rom 13, 11). Paulius kalba apie budrumą, kuris turi būti krikščionio gyvenimo dalis. Atkreipkime dėmesį į šį nakties ir dienos kontrastą – tamsa simbolizuoja abejingumą, nuodėmę, pavargusią, užgesusią širdį. Dienos šviesa – tai Kristus, kuris jau ateina.
Paulius mus kviečia į vidinę reformą – ne kosmetinius pataisymus, bet širdies krypties pakeitimą. Kviečia nusivilkti tamsos darbus – nusivilkti pyktį, nuoskaudas, cinizmą, viską, kas neša tamsą kitam žmogui, ir apsiginkluoti šviesos ginklais – tai yra savo elgesiu liudyti Kristų.
Evangelijoje Jėzus aiškiai sako: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42). Jėzus neragina gyventi baimėje. Jis kviečia gyventi taip, tarsi ateitų šiandien, – juk Jis tikrai ateina į mūsų kasdienybę, mūsų šeimas, mūsų žaizdas ir trapumą.
Budėjimas yra meilės ženklas. Kaip žmogus budi laukdamas grįžtančio savo mylimo žmogaus – taip krikščionis laukia Kristaus. Todėl Adventas ragina mus pereiti nuo išsiblaškymo į dėmesingumą, nuo rutinos – į gyvą santykį, nuo nerimo – į pasitikėjimą.
Ši Evangelija primena dar vieną dalyką: Dievo atėjimas visada yra staigmena. Kaip Nojaus dienomis žmonės gyveno įprastą gyvenimą, taip ir šiandien galime nepastebėti Dievo veikimo, jei širdis užimta kitais reikalais.
Šiandien paskelbtame laiške kviečiu visą arkivyskupiją leistis į bendrą kelionę – statyti Gailestingumo miestą. Tai nėra kampanija ar projektas. Tai – mūsų krikščioniškas pašaukimas. Gailestingumo miestas – tai ne akmenys ir pastatai, bet santykiai ir širdys, ne infrastruktūra, bet maldos, žodžių ir darbų gailestingumas. Jėzus šventajai Faustinai pasakė, kad gailestingumas reiškiasi trim būdais: darbais, žodžiais ir malda. Tai trys plytos, kuriomis statomas miestas. 2026 m. birželį jis sulauks piligrimų iš viso pasaulio. Ir kokį miestą jie ras, priklausys nuo to, kiek širdžių per šiuos metus leis Dievui jas perkeisti.
Parapijos yra tarsi to miesto kvartalai. Jei jos taps gailestingumo oazėmis, vietomis, kur žmogus priimamas, išklausomas, kur jam padedama, – tada visas Vilnius, visa mūsų arkivyskupija ir, duok Dieve, visa Lietuva taps Dievo gailestingumo švyturiu.
Kad šis Adventas nebūtų vien pasiruošimas Kalėdų stalui, kviečiu atlikti tris labai paprastus, bet gilius dalykus. Pirmas: kasdien atlikti vieną gailestingumo veiksmą – mažą, bet sąmoningą. Antras: skirti kelias minutes dienos pabaigoje paklausti: „Kur šiandien Dievas manęs aplankė? O kur aš Jo neatpažinau?“ Ir trečias: parapijoje prisidėti prie bent vienos konkrečios gailestingumo iniciatyvos. Tai bus pirmosios plytos Gailestingumo miesto statybose.
Brangieji, Izaijas kviečia: „Eikime Viešpaties šviesoje“ (plg. Iz 2, 5); Paulius primena: „Mūsų išganymas arčiau negu tada, kai įtikėjome“ (Rom 13, 11); Jėzus sako: „Budėkite.“ O mūsų arkivyskupija šiandien yra kviečiama: „Statykime Gailestingumo miestą.“ Tad per šį Adventą leiskime Dievui ateiti ne tik į Betliejaus, bet ir į mūsų istoriją. Leiskime Dievo gailestingumui įsikūnyti mumyse – mūsų žvilgsniuose, žodžiuose, atleidimuose, maldose ir darbuose.
Telydi jus Viešpaties šviesa ir ramybė šiame laukimo kelyje. Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2026 m. lapkričio 30 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje