Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien Viešpats suteikia mums ypatingą džiaugsmą – penkiems mūsų broliams Jis dovanoja dalį savo tarnystėje ir kviečia juos būti Jo artimaisiais bendradarbiais. Ši diena – ne tik didelis pokytis jų gyvenime, bet ir visos mūsų Bažnyčios atsinaujinimo ženklas: Dievas vis dar šaukia, vis dar siunčia, vis dar stato savo Karalystę tarp mūsų.
Šių šventimų kontekstas – Jubiliejiniai Vilties metai ir naujų Liturginių metų išvakarės. Šie Jubiliejiniai metai nuolat primena: krikščionis negali būti be vilties, nes jo akys nukreiptos į Viešpatį, kuris veda, saugo, atveria vartus, apšviečia, kai keliauti tamsu. Ši viltis buvo gyva ir Lietuvos piligrimystėje į Romą – mes, kaip tauta, keliavome prie Apaštalų kapų prašyti atsinaujinimo, gyvo tikėjimo ir ištikimų tarnų. Šiais naujais Liturginiais metais, Jūsų diakonystės metais, Vilniuje švęsime Pasaulinį Apaštalinį Gailestingumo kongresą ir Lietuvoje minėsime Lietuvos Bažnytinės provincijos įsteigimo šimtmetį. Šie metai kviečia Jus drąsiai imtis bendradarbiavimo Viešpaties numatytuose darbuose.
Evangelijoje Jėzus sako: „Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Šventimų sakramentu jūs tampate ne samdiniais, bet tais, kurie pažįsta Ganytojo balsą ir patys mokosi pažinti kiekvieną avį. Gerasis ganytojas kviečia jus į pagalbą: prašo padėti Jam surinkti išsisklaidžiusias, gydyti sužeistas, stiprinti silpnas, saugoti avis nuo vilkų. Ši tarnystė kilni, bet reikalaujanti visiško atsidavimo.
Pirmasis skaitinys iš Skaičių knygos šiandien primena, kad levitai buvo besąlygiškai pavestitarnauti Dievui ir bendruomenei (plg. Sk 3, 9) . Šis besąlygiškumas tebūna ir jūsų tarnystės bruožas: neatskirkite tarnavimo nuo gyvenimo, dovanokite Dievui visą savo būtį.
Diakonas nėra tik liturgijos tarnautojas. Jūsų tarnystė gimsta iš Dievo Širdies, o ji visuomet pasilenkia prie vargstančiojo, sužeisto, vienišo. Gailestingumo tarnystė yra jūsų tapatybės šerdis.
Antrojo skaitinio scena – Pilypo susitikimas su etiopu eunuchu (Apd 8) – yra diakono misijos pavyzdys: klausytis, artėti, aiškinti, lydėti, krikštyti, vesti į džiaugsmą. Pilypas pradeda nuo klausimo: „Ar ir supranti, ką skaitąs?“ (Apd 8, 30). Štai diakono kelias: padėti kitam suprasti Dievo žodį, kol širdis atsiveria ir žmogus pats paprašo: „Kas kliudo man priimti krikštą?“ (plg. Apd 8, 36). Arba jau pakrikštytasis išsako norą atsiversti ir visiškai atsiduoti Dievo duotam pašaukimui.
Didžiausia tarnystė – padėti kitam užmegzti gyvą santykį su Viešpačiu. Tai daroma ne vien dėstant argumentus ar cituojant Šventąjį Raštą, bet pirmiausia duodant to santykio, to artumo su Viešpačiu pavyzdį ir taip atsikleidžiant šventumo grožį. O tą grožį geriausiai galime matyti iš gailestingumo gestų.
Jūs būsite siunčiami nešti Dievo Gailestingumą į šeimas, ligonines, kalėjimus, parapijų kasdienybę, į jaunimo ir vargstančiųjų gyvenimą – ten, kur Bažnyčia turi būti matoma pirmiausia ne žodžiais, o artumu. Diakonas pašauktas būti tiltų statytoju: tarp ganytojo ir bendruomenės, altoriaus ir kasdienybės, tarp Evangelijos ir žmogaus žaizdų.
Šiandien psalmėje meldžiamės: „Viešpats – mano Ganytojas, man nieko nestinga“ (plg. Ps 23, 1), o Evangelijoje Jėzus sako: „Manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14). Pažinti kitą galima tik esant arti. Be santykio nieko nebus. O palaikant santykį su Dievu – viskas įmanoma. Diakonas negali gyventi iš savęs. Jūs esate tarnai, kurie kasdien turi semtis jėgų iš Viešpaties artumo, iš Jo Žodžio, Jo Eucharistijos. Todėl Liturginės valandos, reguliari malda, klausymosi ir tylos laikas nėra priedai. Tai – būtinybė. Tai jūsų tarnystės kvėpavimas.
Celibato dovana taip pat kyla iš psalmėje išsakytos tiesos: Viešpats yra jūsų ganytojas, Jis jums yra viskas. Celibatas nėra negalėjimas mylėti; tai – drąsa mylėti taip, kaip myli Dievas: visiškai, nepadalijant širdies, tampant laisvam tarnauti visiems.
Diakono „diakonia“ – tarnystė – nėra profesija. Tai būdas būti. Tai sakramentinis ženklas, kad Kristus vis dar atsiklaupęs prie mūsų kojų kaip per Paskutinę vakarienę.
Jūs gausite Evangelijos knygą. Ne tam, kad ją laikytumėte, bet tam, kad ja taptumėte. Pilypas pradėjo nuo vieno Šventojo Rašto skirsnio ir per tą skirsnį atvėrė žmogui Kristų. Tai yra diakono misija: ne savo išmintimi, bet Dievo Žodžio galia paliesti žmonių širdis. Jūs būsite tie, per kuriuos Žodis keičia žmonių gyvenimą.
Jūs tampate Vilties tarnais žmonėms, kurie yra nusivylę, šeimoms, kurios pavargo, jaunimui, kuris ieško prasmės, vyresnio amžiaus žmonėms, kurie jaučiasi palikti nuošaly. Jūsų tarnystė primins, kad Dievo gailestingumas visuomet atveria naują kelią.
Kaip etiopas iš Apaštalų darbų, daugelis šiandien skaito, bet nesupranta. Daug kas ilgisi Dievo, bet nežino, kur Jo ieškoti. Jūs būsite Viešpaties siunčiami bėgti prie tų vežimų, prie tų gyvenimų – ne tam, kad žmonės ateitų pas jus, bet kad jūs nueitumėte pas juos.
Šiandien jūs pažadėsite tarnauti Bažnyčiai su nuolankumu, ištikimai melstis Liturgines valandas už Dievo tautą, saugoti celibato dovaną ir ja gyventi; paklusti savo vyskupui ir būti jo bendradarbiais. Tai nėra tik pareigos. Tai – būdas tapti panašiems į Gerąjį Ganytoją, kuris guldo savo gyvybę už avis. Tas panašėjimas į Gerąjį Ganytoją nesibaigia šventimų dieną, jis tęsiasi visą gyvenimą.
Bažnyčiai šiandien reikia diakonų, kurie nepabėga kaip samdiniai, bet ištikimai stovi kartu su Ganytoju. Kurie eina tarnauti ne tada, kai patogu, o tada, kai reikia. Kurie pasilieka su žmonėmis tamsiausiame slėnyje, nes tiki psalmininko žodžiais: „Tu su manimi nuolat būsi“ (Ps 23, 4) ir jų laikosi.
Brangūs broliai, šiandien Viešpats jus išsirenka ne todėl, kad esate tobuli, bet todėl, kad Jis yra Gerasis Ganytojas ir nori jūsų širdimis būti su savo tauta. Būkite gailestingi. Būkite artimi. Būkite vilties žmonės. Būkite Viešpaties rankos, kojos ir balsas, kuris švelniai, bet tvirtai vadina kiekvieną žmogų vardu.
O mes visi jus lydime malda ir prašome Gerąjį Ganytoją: tegu jūsų gyvenimas ir tarnystė tampa sklidina taure, iš kurios kiti gaus gyvojo vandens ir atras Dievo gerumą.
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. lapkričio 29 d. diakonų šventimuose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje