Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien švenčiame sekmadienį ir prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos susirinkome melstis už savo Tėvynę. Tai ne tik tradicija, bet ir širdies pareiga – padėkoti Dievui už mūsų šalį, už jos žmones, už laisvę ir kartu paprašyti, kad Dievas mūsų Tėvynę ir vėl perkeistų savo malone.
Šioje vietoje, kur Marijos akys žvelgia į miestą tarsi saugodamos jį nuo vidinės tamsos, mes iš naujo suprantame, kad tikėjimas ir Tėvynės meilė nėra atskiri dalykai. Kai tauta pamiršta Dievą, ji praranda kryptį. Kai tauta pasitiki Dievu, ji tampa laisva. Marija – Malonės pilnoji – mums primena, kad tauta gyva tol, kol gyvas jos tikėjimas.
Pranašo Izaijo žodžiai yra vilties pažadas. Jie skirti tautai, kuri išgyveno netektis, pavergimą, tremtį. Dievas sako: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą“ (Iz 9, 1).
Brangieji, atrodo, kad šie žodžiai ištarti ir Lietuvai. Mūsų istorijoje buvo naktų, kai tikėjimas buvo draudžiamas, tiesa persekiojama, o viltis slopinama. Vis dėlto net ir tada degė šviesa – tyliai, bet ištikimai. Ji švietė kalėjimuose, miškuose, slaptoje maldoje per žmones, kurie net ir tamsoje sakė: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“
Šiandien matome, kad tamsa iš mūsų pasaulio nėra visiškai pasitraukusi. Reiškiniai, kurie vyksta pasaulio ir, deja, mūsų nacionalinėje politikoje bei visuomenės gyvenime, palaiko mirties kultūrą, melą ir apgaulę, yra nusigręžiama nuo tiesos ir teisingumo. Šią tamsą nugalėti galima tik išliekant toje pasauliui duotoje šviesoje.
Ta šviesa – tai Dievo malonė mūsų tautai. Šiandien mes ją matome ne tik praeityje, bet ir dabar – žvelgdami į kiekvieną gerumo gestą, kiekvieną ištikimybę, į kiekvieną žmogų, kuris meile gydo visuomenės žaizdas. Mūsų Tėvynė bus stipri tiek, kiek joje bus šviesos. Ir ta šviesa visada gimsta iš tikėjimo.
Dievas pasirinko Mariją, kad per ją į pasaulį ateitų Išganytojas. Jis galėjo ateiti bet kokiu kitu būdu, bet pasirinko bendradarbiauti su žmogumi. Tai rodo, kad Dievas niekada neveikia be mūsų. Jis kuria istoriją kartu su žmonėmis, kurie yra Jam atviri.
Ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekviena tauta tampa Dievo įrankiu pasaulyje tada, kai ji atsiveria Dievo malonei. Krikščioniškoji Lietuva per šimtmečius liudijo, kad tikėjimas ne tik formuoja žmogų, bet ir kuria tautos veidą. Iš tikėjimo gimė mūsų mokyklos, ligoninės, universitetai, mūsų kultūra, mūsų laisvės troškimas. Ir todėl, kai meldžiamės už Tėvynę, mes meldžiamės, kad ji išliktų ne tik geografiškai, bet ir dvasiškai gyva. Lietuva išliks gyva tol, kol prisimins, kad jos šaknys glūdi Dievo meilėje, o ne vien istoriniuose įvykiuose.
Evangelijoje girdime, kad prie Jėzaus kryžiaus stovi Marija – tyli, ištikima, nepalūžusi. Ji nešaukia, nesibaimina, nes jos širdis pilna Dievo. Stovėdama po kryžiumi Marija patiria ne tik savo kaip Kristaus motinos skausmą, bet ir atjaučia mūsų tautą.
Kiek kartų Marija stovėjo po kryžiumi kartu su mūsų tauta per praradimus, okupacijas, tremtis… Ir Lietuva, patyrusi visus tuos sunkumus, išliko. Marijos ištikimybė tampa mūsų tautos ištvermės simboliu. Marija moko mus stovėti – ne iš pykčio, bet iš vilties. Moko kovoti iš meilės, nejaučiant neapykantos, ir nugalėti blogį gerumu.
Nuo kryžiaus Jėzus ištaria: „Štai tavo motina“ (Jn 19, 26). Tą akimirką Marija tampa ir mūsų tautos Motina. Ji globoja ne tik Bažnyčią, bet ir kiekvieną žmogų, kiekvieną tautą, kuri ją priima kaip savo Motiną ir savo užtarėją. Todėl mūsų malda prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos nėra tik prašymas – tai pasitikėjimo aktas: Lietuva dar kartą atiduoda save į Marijos rankas.
Dievas turi planą kiekvienai tautai. Vilniuje šis planas įgijo ypatingą formą – tai Dievo gailestingumo žinia. Iš čia, iš šio miesto, pasauliui pasklido žodžiai: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“ Šie žodžiai gali ir turi tapti mūsų tautos kelrodžiu.
Šventasis popiežius Jonas Paulius II šv. Faustinos kanonizacijos dienoje ne tik paskyrė Faustiną Vilniaus ir kitų trijų miestų, kuriuose ji gyveno, globėja, bet ir šių miestų gyventojams patikėjo ypač rūpintis Dievo gailestingumo apaštalavimu. Ši Dievo gailestingumo žinia Vilniuje jau nuo seno sklinda į pasaulį iš Gailestingumo Motinos šventovės.
Gailestingumas nėra silpnumas – tai stipriausia jėga, kuri kuria tautos ateitį. Tik gailestinga tauta gali būti laisva. Tauta, kuri moka atleisti, nenusisuka nuo tiesos ir išsaugo sielą.
Skleisdama šią žinią Lietuva šiandien pašaukta būti ne tik aktyvia Europos dalimi, bet ir jos sąžine – Lietuva pašaukta priminti, kad žmogaus vertė kyla iš Dievo, o ne iš galios ar turto. Tai mūsų misija: nešti pasauliui žinią apie žmogų, kuris yra mylimas ir kuriam yra atleista. Mes turime būti šios Evangelijos žinios švyturys. Statydami Gailestingumo miestą mes statome ne pastatus, bet santykius, paremtus atleidimu, teisingumu ir viltimi.
Marija neša savo širdyje visą tautą. Ji buvo su mumis kančių ir išmėginimų metais, ji tebėra su mumis ir šiandien. Jos žvilgsnis nuo šio miesto vartų byloja: nepamirškite, kieno vaikai esate. Esate gimę iš Dievo gailestingumo, esate Gailestingumo Motinos dukros ir sūnūs.
Tauta, kuri gyvena po Marijos apsiaustu, negali bijoti ateities. Ji gali klysti, bet jei grįžta prie Motinos, ji vėl atranda kelią. Šiandien, kai pasaulis dažnai bando ištrinti atmintį, kai vertybės tampa reliatyvios, kai tarpusavio santykiuose dominuoja ne nuoširdus klausymas ir dialogas, o apsišaudymas žodžiais socialiniuose tinkluose ir viešosiose komunikacijos priemonėse, Marija primena, kad yra tiesa, kuri nesikeičia – Dievo meilė žmogui, ir kad šioje meilėje esame pašaukti pasilikti. Todėl mūsų Tėvynė Lietuva yra pašaukta būti vieta, kur žmogus gali patirti Dievo artumą. Ne dėl to, kad esame tobuli, bet todėl, kad esame mylimi.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šiandien, kai švenčiame šias Mišias prie Gailestingumo Motinos ir kai mūsų malda sklinda per televizijos, radijo ir interneto bangas į visą Lietuvą ir visą pasaulį, pakvieskime visus – čia susirinkusius ir esančius namuose, ligoninėse ar vienišumo tyloje – kartu melstis už mūsų Tėvynę:
Viešpatie, laimink Lietuvą – mūsų žemę, mūsų žmones, mūsų šeimas.
Išmokyk mus būti tauta, kuri stato ne sau, o kitiems;
tauta, kuri ne tik kalba apie tiesą, bet ir ja gyvena;
tauta, kuri patiria Tavo Gailestingumą ir juo dalinasi malda, žodžiais ir darbais,
tauta, kuri nebijo ateities ir ją kuria su Tavimi.
Tegul Aušros Vartų Gailestingumo Motina ir toliau globoja mūsų Tėvynę. Tegul jos akys saugo mus nuo tamsos, o jos širdis įkvepia būti šviesos žmonėmis. Marija, Malonės pilnoji, melskis už Lietuvą – už mūsų tautos tikėjimą, vienybę ir viltį.
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. lapkričio 16 d. šv. Mišiose už Tėvynę Lietuvą Aušros Vartų atlaiduose