Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos meldžiamės už jaunimą – už mūsų tautos ateitį, už visus, kurie šiandien tikėjimo, gyvenimo ir pašaukimo kelionėje ieško savo kelio. Kartu meldžiamės už ateitininkus ir visus jaunuolius, kurie nori statyti gyvenimą ant Kristaus uolos.
Šie atlaidai mums primena, kad Marija – Malonės pilnoji – yra jauno žmogaus kelio pavyzdys. Ji buvo jauna mergina, kai Dievas ją pašaukė į svarbiausią istorijoje misiją. Ji neturėjo visų atsakymų, bet turėjo tikėjimą. Todėl jos „tebūnie“ tapo viso to, ką Dievas padarė pasaulyje, pradžia.
Kiekvieno jauno žmogaus gyvenime taip pat ateina akimirka, kai reikia tarti tą patį žodį „tebūnie“. Ne viską supranti, bet tiki. Nematai ateities, bet pasitiki. Štai nuo čia prasideda tikrasis pašaukimas.
Pranašas Izaijas kalba tautai, kuri pavargo. Bet Dievas žada šviesą. Ši šviesa nėra vien išorinis pokytis – tai šviesa, gimstanti širdyje, kai žmogus atranda viltį.
Jaunystę dažnai matome kaip šviesos metą, bet šiandien daug kas ją patiria priešingai – kaip abejonių, netikrumo, vienatvės laiką. Technologijų triukšmas ir informacijos perteklius kartais užtemdo vidinę šviesą. Todėl šiandien Dievo žodis jaunimui sako: „Šviesa neužgeso. Ji tik laukia, kol ją įžiebsi savo tikėjimu.“
Marija savuoju „taip“ įžiebė šviesą. Ji tapo šviesos kanalu, leido Dievui uždegti pasaulį. Ir šiandien kiekvienas jaunas žmogus kviečiamas daryti tą patį: nešti viltį ten, kur kiti jos nebemato; būti gailestingumo balsu abejingumo tyloje; liudyti, kad gyvenimas turi prasmę.
Per Mariją Dievas įžengė į žmonių istoriją. Tai reiškia, kad Dievas pasirenka veikti per žmones – per konkrečius žmones, paprastus, dažnai silpnus. Dievas pasirinko jauną merginą iš Nazareto, kad per ją ateitų Išganytojas. Tai priminimas kiekvienam jaunuoliui: Dievas yra tavo kasdienybėje. Jam reikia ne tobulos, bet atviros širdies.
Apaštalas Paulius moko, kad viena iš priežasčių, kodėl „Dievas atsiuntė savo sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4) yra ta, kad mes „įgytume įsūnystę“ (Gal 4, 5), tai yra kad taptumėm Dievo vaikais. Tai reiškia, kad mes šioje žemėje esame neatsitiktinai. Mes esame pašaukti. Jaunam žmogui šis atradimas yra esminis: mano gyvenimas nėra atsitiktinumas. Dievas turi planą, kuris pranoksta mano svajones. Tik reikia išdrįsti Dievu pasitikėti.
Jaunystėje kiekviena „taip“ akimirka – kai renkamės meilę, tiesą, tarnystę – yra mažas Apreiškimas Marijai. Tada Dievas vėl „įsikūnija“ mūsų pasaulyje.
Evangelijoje matome Mariją, kuri išgyvena didžiausią kančią. Ji praranda Sūnų, bet nepraranda tikėjimo. Ji stovi. Šis vienas žodis „stovėjo“ turi labai gilią prasmę. Marija nepabėgo, neslėpė skausmo, bet išbuvo. Ir todėl tapo stipresnė už tamsą.
Ši laikysena – neįkainojama pamoka. Šiandien žmonės linkę bėgti nuo sunkumų, ieškoti greitų atsakymų, vengti atsakomybės. O brandus tikėjimas prasideda tada, kai išmokstame stovėti po savo kryžiumi – neišsigandę, nesupykę, nepasidavę.
Kai žmogus išdrįsta išbūti su savo abejonėmis, kančia, tikėjimo paieškomis, tuomet gimsta tikrasis šventumas. Ne tobulas, bet tikras.
Marija eina kartu. Ji eina su Jėzumi į Nazaretą, į vestuves Kanoje, į Golgotą. O po to – į Sekmines su apaštalais. Marija niekada nėra viena ir niekada nėra nusistačiusi prieš kitus. Štai kodėl Bažnyčia ją vadina pirmąja sinodinės dvasios liudytoja.
Šiandien jaunuoliai taip pat kviečiami eiti drauge. Iš atskirų balsų tapti bendru balsu, kuris kalba už gėrį, tiesą ir viltį. Ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“ puikiai atspindi šį pašaukimą. Visa atnaujinti ne triukšmu, bet liudijimu; ne protestu, bet kūryba; ne atsiribojimu, o bendryste.
Marija eina kartu su mumis ne tik tada, kai esame drąsūs, bet ir tada, kai abejojame. Ji moko, kad bendrystė su Dievu ir su žmonėmis yra tikrasis tikėjimo brandos ženklas.
Marija savo drąsą parodė ne maištaudama, o pasitikėdama. Ji neneigė pasaulio – ji leido Dievui jį perkeisti. Tokios drąsos reikia šiandien: ne kovoti su pasauliu, o jį gaivinti Evangelijos šviesa.
Tikėjimas nėra silpnumas. Tai drąsa matyti daugiau nei kiti. Drąsa svajoti apie šventumą. Drąsa atleisti, kai pasaulis ragina keršyti. Drąsa būti tyliam, kai kiti šaukia. Drąsa kurti, kai kiti griauna.
Marijos gyvenimas liudija, kad pasitikėjimas Dievo planais visada nugali mūsų baimes. Ir kas tiki, tas niekada nelieka vienas. Kai jaunas žmogus sako: „Viešpatie, tebūnie“, – tą akimirką pasaulyje gimsta viltis.
Aušros Vartų Gailestingumo Motina yra švelniausias mūsų tautos atvaizdas – Motina, kuri tiki savo vaikais net tada, kai jie savimi netiki.
Bažnyčia sako kiekvienam jaunuoliui: tu esi reikalingas. Dievas turi planą tavo gyvenimui. Marija tiki tavimi, net kai tu abejoji savimi. Jos meilė nėra sentimentali – ji veikli, kantri ir stipri.
Tegul šiandien prie Aušros Vartų atgimsta mumyse tikėjimas, drąsa ir gailestingumas. Tegul kiekvienas jaunas žmogus išeina iš šios vietos priėmęs Dievo kvietimą sekti paskui Jį ne su baime, bet su užsidegimu kurti, tarnauti, mylėti, atleisti.
Ir tegul Gailestingumo Motina, Malonės pilnoji, globoja ir laimina mus, kad būtumėm šviesa pasauliui, viltis Lietuvai ir džiaugsmas Bažnyčiai.
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. lapkričio 15 d. šv. Mišiose už jaunimą Aušros Vartų atlaiduose