Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos sustojame kaip Bažnyčios tarnai ir jos vaikai. Meldžiamės už visus kunigus, vienuolius ir vienuoles, už visus, kurie pasišventė Viešpačiui, kad jų gyvenimas būtų ne tik darbas, bet ir tikras pašaukimas – Dievo meilės ženklas pasaulyje. Šie atlaidai, skirti Malonės pilnajai, kviečia mus pažvelgti į tarnystės šaltinį – į malonę, kuri mus pašaukė ir kuri mus palaiko.
Marijos „taip“ Apreiškimo valandą buvo ne vienos dienos sprendimas, bet viso gyvenimo laikysena. Ji nuolankiai priėmė Dievo planą, nežinodama, kur ją nuves. Tas pats būdinga ir kunigo ar vienuolio ištartam „taip“ – tai ne profesinis pasirinkimas, o viso gyvenimo kelionė su Dievu. Be malonės tarnystė išsenka, o kai kyla iš malonės, ji nuolat atsinaujina.
Apaštalas Paulius šiandien mums primena, kad „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4, 4). Šis sakinys apima visą Išganymo istoriją. Tai, kas prasidėjo Marijos įsčiose, tęsiasi per kiekvienas kunigo aukojamas Mišias ir kiekvieną pašvęstojo gyvenimo dieną. Per Mariją Dievas įžengė į pasaulį, o per mūsų tarnystę Jis dabar žengia į žmonių gyvenimus.
Marija buvo pašaukta būti Dievo buveine. Ji tapo vieta, kur Dievas apsigyvena tarp žmonių. Kunigas, vienuolis ar sesuo kviečiami būti ta vieta šiandien – ne pastatu, o gyvu tabernakuliu, kuriame Dievas gyvena dėl kitų. Kiekvienos kunigo aukojamos Mišios, kiekviena vienuolio malda, kiekviena paslėpta tarnystė – tai tarsi naujas Apreiškimas, naujas „tebūnie man pagal tavo žodį“ (plg. Lk 1, 38).
Bet šis pašaukimas visada susijęs su kryžiumi. Nes ten, kur Dievas įsikūnija, ten visada susitinka meilė ir auka. Todėl kunigo gyvenimas be kryžiaus būtų paviršutiniškas, o kryžius be malonės – nepakeliamas. Marija moko mus, kaip priimti abu – ir dovaną, ir kančią – kaip vieną meilės slėpinį.
Evangelijoje girdime: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina“ (Jn 19, 25). Tai žodžiai, kuriuos kiekvienas kunigas ir pašvęstasis turėtų skaityti kaip savo pašaukimo apibendrinimą. Marijos stovėjimas po kryžiumi nėra pasyvus. Ji stovi iš ištikimybės, iš meilės, iš tikėjimo. Ji išbūna ten, kur meilė reikalauja tylėti, kai nebėra atsakymų, kai reikia tik būti.
Kunigas, kuris stovi prie altoriaus, stovi toje pačioje vietoje – po kryžiumi. Kai jis laužo Duoną, jis dalyvauja tame pačiame akte, kuriame Marija dalyvavo tyliai, bet visa širdimi. Kai jis laimina, kai klausosi, kai guodžia, jis tęsia Marijos stovėjimą po kryžiumi: būti šalia kenčiančio, net kai negali nieko pakeisti. Bet gali būti.
Po kryžiumi gimsta Bažnyčia. Jėzus sako Jonui: „Štai tavo motina“, o Marijai: „Štai tavo sūnus“ (Jn 19, 26.27). Ten, kryžiaus papėdėje, gimsta naujas ryšys – ne struktūra, o šeima. Bažnyčia nėra pirmiausia institucija – ji yra motiniška bendrystė. Ir kunigas, ir vienuolė yra pašaukti būti šios šeimos širdyje ne kaip pareigūnai, bet kaip broliai ir seserys, kurie neša Kristaus meilę.
Šių atlaidų tema – Malonės pilnoji – atveria svarbią tiesą: tarnystės šaltinis yra ne žmogaus gebėjimai, bet Dievo malonė. Marija nebuvo stipriausia, protingiausia ar geriausiai pasirengusi. Ji tiesiog buvo atvira. Todėl jos gyvenimas tampa pavyzdžiu kiekvienam, kuris nori tarnauti.
Kartais kunigas ar vienuolė gali pasijusti išsekę, tarsi viskas kartojasi, tarsi Dievas tyli. Bet būtent tada Marijos pavyzdys tampa kelrode žvaigžde: ne jausmai palaiko pašaukimą, o malonė. Malonė nėra emocija – tai Dievo ištikimybė mums esant trapiems. Ji kasdien mus pasiekia per Eucharistiją, per maldą, per žmones, kuriems tarnaujame.
Marijos gyvenime matome, kaip malonė augina žmogų iš vidaus. Malonė padarė Mariją ne mažiau žmogišką, o labiau žmogišką. Tokia ir pašvestųjų tarnystė – ne atimanti žmogiškumą, o jį perkeičianti. Kunigas nėra nutolęs nuo žmonių – jis jiems artimas, nes per jį artimas pats Dievas.
II Vatikano susirinkimas vadina Mariją „pirmąja Bažnyčios nare“. Ji klausosi Dievo žodžio, apmąsto jį širdyje, eina kartu su tikinčiaisiais, meldžiasi su apaštalais. Tai yra sinodiškumo esmė – ne valdyti iš viršaus, bet keliauti kartu.
Kunigo ir pašvęstojo pašaukimas šiandien reikalauja būtent tokios laikysenos. Ne būti virš kitų žmonių, bet būti su jais. Ir būti ne teisėjais, o ganytojais; ne vadovais, o broliais ir seserimis. Marijos pavyzdys rodo, kad tik klausantis galima kalbėti, tik mylint galima vadovauti, tik meldžiantis galima vesti.
Šiandien pasaulis trokšta ne perfekcionizmo, o švelnumo. Ne sistemos, o širdies. Ir švelnumas, kylantis iš malonės, yra pati didžiausia jėga. Toks švelnumas, kuris kyla iš Eucharistijos, tampa gyvybės šaltiniu visai Bažnyčiai.
Marijos ištikimybė po kryžiumi tęsėsi iki pat Sekminių. Ji liko su bendruomene, meldėsi kartu su apaštalais, laukė Šventosios Dvasios. Jos ištikimybė buvo ne emocija, o kasdieninis sprendimas likti su Dievu.
Tokios ištikimybės šiandien reikia ir mums, kunigams bei pašvęstiesiems. Ne skambių žodžių, bet tylos; ne efektyvumo, bet meilės; ne planų, o pasitikėjimo. Mūsų ištikimybė tampa Dievo malonės kanalu pasauliui. Ir kai pasaulis pavargsta nuo tuščių pažadų, jis ieško tų, kurie stovi tvirtai, kaip Marija.
Marijos gyvenimas rodo, kad šventumas yra ne tobulumas, o atvirumas. Ji buvo pilna malonės ne todėl, kad niekada neklydo, bet todėl, kad visada leido Dievui veikti. Šiandien mes kviečiami į tą pačią mokyklą – Marijos mokyklą. Čia mokomės klausytis Dievo žodžio, mokomės priimti Jo valią ir eiti su Jo tauta. Tarnystė ne visada bus lengva, bet ji visada bus vaisinga, jei liksime arti Dievo Širdies.
Tegul Gailestingumo Motina, Malonės pilnoji, kasdien stiprina jus jūsų pašaukimo kelyje. Tegul jos švelnumas perkeičia jūsų tarnystę, jos ištikimybė įkvepia jūsų kasdienybę, o jos malonė veda jus prie Kristaus, kuris yra mūsų tarnystės šaltinis. Ir tegul jūsų gyvenimas, kaip ir jos, tampa gyva malda, kuri tyliai, bet galingai keičia pasaulį.
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. lapkričio 12 d. šv. Mišiose už kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose