Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos meldžiamės už visus, kurie kasdien savo tarnystėje gina žmogaus gyvybę ir orumą – už Lietuvos karius, policijos pareigūnus, pasienio apsaugos ir priešgaisrinės bei gelbėjimo tarnybų darbuotojus. Šioje vietoje, kur per šimtmečius mūsų tauta ieškojo globos ir stiprybės, Marijos paveikslas mums primena, kad tikroji gynyba visada prasideda širdyje ir vyksta remiantis ja, o ne ginklais; remiantis malone, o ne vien jėga.
Marija – Malonės pilnoji – yra tobuliausias žmogaus ir jo bendradarbiavimo su Dievu paveikslas. Ji leidžia Dievui veikti savo gyvenime ir per tai tampa pasaulio išgelbėjimo istorijos dalimi. Todėl šiandien, kai dėkojame už tuos, kurie tarnauja Lietuvai, žvelgiame į Mariją kaip į drąsos ir ištikimybės pavyzdį.
Pranašas Izaijas kalba tautai, pavargusiai nuo karo, neteisybės ir nevilties. Tauta gyvena tamsoje, bet Dievas pažada: šviesa ateis. Ši šviesa yra ne žmogaus sukurta, o Dievo dovanota. Ji gimsta ne iš jėgos, bet iš vilties.
Šiandien ir mes, brangieji, gyvename pasaulyje, kur tamsos formos pasikeitusios, bet jų esmė ta pati – neteisybė, melas, smurtas, abejingumas. Vis dėlto, kiekvienas, kuris tarnauja gindamas kitą, tampa šviesos nešėju. Kiekvienas jūsų veiksmas, kiekviena drąsi sprendimo akimirka, kiekvienas suraminimas „nurimkite, mes jums padėsime“ – tai šviesos blyksnis tamsoje.
Šviesa, apie kurią kalba Izaijas, nėra neutrali. Ji skverbiasi į vietas, kur tamsa bandė įsigalėti. Ir Dievas tą šviesą siunčia per žmones, kurie leidžia Jam veikti per juos. Todėl jūsų tarnystė kariuomenėje, policijoje, pasienyje ar gelbėjimo tarnybose yra daugiau nei pareiga. Tai pašaukimas būti Dievo šviesos laidininkais pasaulyje, kuriame dažnai sunku matyti tiesą.
Dievo valdžia ne tokia kaip žmonių. Ji veikia ne prievartos jėga, o meilės galia. Kristus valdo ne ginklu, o širdimi. Jo karalystė statoma ne mūrijant išorines sienas, bet saugant vidinę ramybę. Štai kodėl Bažnyčia vadina Kristų Ramybės Kunigaikščiu.
Kiekvienas, kuris gina taiką, turi ją nešti ne tik į pasaulį, bet ir į savo širdį. Nes negalime suteikti taikos kitiems, jei jos neturime savyje. Marija šią tiesą žinojo. Ji išlaikė ramybę, kai aplinkui kilo audra – kai angelas paskelbė žinią, taip pat tada, kai bėgo į Egiptą, kai stebėjo Sūnaus kančią. Jos širdis, aplink siaučiant audrai, išliko rami, nes buvo pripildyta Dievo malonės.
Ta pati malonė kviečia ir jus būti ramybės nešėjais. Ne tik saugoti ribas, bet ir saugoti santarvę tarp žmonių; ne tik ginti nuo pavojų, bet ir padėti atkurti pasitikėjimą; ne tik kovoti su blogiu, bet ir laimėti gerumu.
Evangelijoje girdime vieną tyliausių, bet galingiausių žodžių: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina“ (Jn 19, 25). Marija nestovi abejinga – ji stovi, nes myli. Ji išbūna ten, kur skauda, ne todėl, kad turi jėgų, bet todėl, kad jos širdis pilna Dievo. Ji stovi, kai kiti krenta, nes jos drąsa kyla iš tikėjimo.
Prie kryžiaus Marija tampa visos Bažnyčios Motina. Ji priima ne tik Joną, bet ir visus, kuriems reikia motinos. Ji tampa jų užtarėja, globėja ir stiprybės versme. Kai Jėzus sako: „Štai tavo motina“(Jn 19, 26), Jis tarsi pasako: „Štai tavo gynėja, tavo užtarėja, tavo drąsos šaltinis.“
Kiekvienas iš jūsų savo tarnystėje stovite prie daugybės „kryžių“ – prie žmogaus kančios, neteisybės, nelaimės, pavojaus. Kaip Marija stovėjo šalia savo Sūnaus, taip jūs stovite šalia kenčiančio žmogaus. Tai nėra mažas dalykas – tai Dievo dalyvavimas pasaulyje per jūsų buvimą.
Tikėjimas mus moko, kad žmogus vienas nieko negali. Net didžiausia drąsa be malonės virsta išsekimu, o stiprybė be tikėjimo – kietumu. Marija, Malonės pilnoji, rodo kitą kelią: leisti Dievui veikti per save. Marija nėra pasyvi – ji leidžia Dievui būti aktyviam per jos gyvenimą.
Kai pareigūnas padeda silpnesniam, kai karys gina tiesą, kai gelbėtojas rizikuoja dėl kito, – visa tai yra ne tik žmogiškas gerumas. Tai Dievo malonės darbas per žmogų. Ir ši malonė veikia ten, kur yra ištikimybė, sąžinė, tyra širdis. Tarnystė be malonės tampa profesija, o tarnystė su malone tampa pašaukimu.
Marija, kaip Gailestingumo Motina, rodo, kad gailestingumas nėra silpnumas. Tai jėga, kuri perkeičia pasaulį iš vidaus. Gailestingumas sustabdo blogį ne prievarta, bet atleidimu. Ir kai Lietuvoje žmonės mato pareigūną, kuris elgiasi teisingai, sąžiningai ir su meile, jie mato ne tik žmogų – jie išvysta Dievo veidą per žmogaus veikimą.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje, šiandien mes stovime prieš Gailestingumo Motiną kaip tauta, kuriai reikia jos globos. Bet taip pat stovime ir kaip žmonės, kurie yra kviečiami sekti Marijos pavyzdžiu: būti drąsūs, ištikimi, kupini malonės.
Tegul šie atlaidai būna jums atgaiva ir sustiprinimas. Kai kitą kartą išvyksite į tarnybą, prisiminkite: Marijos žvilgsnis lydi jus. Kai stovėsite prie žmogaus skausmo, – ji stovi šalia. Kai nežinosite, iš kur semtis jėgų, – ji primena – malonės visada pakanka.
Tegul Aušros Vartų Gailestingumo Motina laimina jus ir jūsų šeimas. Tegul jūsų širdys būna kupinos šviesos, kurią nešite pasauliui, ir drąsos, kuri kyla iš tikėjimo. Ir tegul Lietuva visada būna saugoma ta malone, kurią Dievas teikia per savo Motiną – Malonės pilnąją.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. lapkričio 11 d. šv. Mišiose už Lietuvos kariuomenę, policiją, pasienio ir gelbėjimo tarnybas Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose