Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šio sekmadienio pirmasis skaitinys mums pateikia klausimą, kuris nuo senų laikų lydi žmogaus širdį: Kas gali žinoti Dievo užmojį? Kas gali suvokti, ko Viešpats nori? Ir iškart girdime atsakymą: Kas būtų sužinojęs tavo užmojį, jeigu tu nebūtum davęs išminties ir siuntęs savo Šventosios Dvasios iš aukštybių? Taip įvyko, kad žemės vaikų takai buvo ištiesinti, žmonės išmokyti, kas tau malonu, ir išgelbėti išmintimi (plg. Išm 9,13–19).
Šie žodžiai mums primena, kad žmogaus gyvenimo kelionė tik tada turi prasmę, kai ji vedama Dievo Dvasios. Mums duotas Kristus, įsikūnijęs ir mus atpirkęs savo mirtimi bei prisikėlimu, kad galėtume pasiekti galutinį tikslą – amžinąjį gyvenimą su Viešpačiu danguje.
Jubiliejiniai metai kviečia mus į piligrimystę – ji tampa mūsų žemiškojo gyvenimo kelionės ženklu. Šiandien į Trakų baziliką, vieną iš Jubiliejaus bažnyčių, atėjome iš įvairių vietų ir skirtingais būdais. Vakar keli šimtai jaunuolių atėjo pas Trakų Dievo Motiną pėsčiomis iš Vilniaus. Visi turėjome tikslą.
Ši piligrimystė nėra vien fizinis kelias. Ji yra ir dvasinis veiksmas: per ją mūsų kelionė įgauna kryptį. Čia, švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar patiriame atspindį dangiškosios puotos stalo, prie kurio tikimės džiaugtis amžinybėje.
Todėl galime sakyti, kad esame Vilties piligrimai. Krikščioniškoji viltis nėra vien optimizmas. Ji yra gyvenimas ateities realybe jau dabar. Kaip rašė popiežius Benediktas XVI enciklikoje Spe salvi: Mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dėka galime pakelti dabartį: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas (SS, 1).
Ši viltis leidžia mums priimti net ir kančią bei sunkumus. Nes elgtis krikščioniškai sunkumų akivaizdoje – tai ne kančios vengti, o atrasti jos prasmę Kristuje. Galime mėginti kančią apriboti, su ja kovoti, bet iš pasaulio jos pašalinti negalime. Tačiau kai žmonės, trokštantys išvengti kančios, stengiasi apeiti visa, kas galėtų suteikti kančią, apsaugoti save nuo su tiesa, meile, gėriu susijusio vargo bei skausmo, jie įpuola į tuščią gyvenimą, kuriame galbūt nėra kančios, tačiau juo daugiau slogaus prasmės stokos bei vienatvės jausmo. Žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo juos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti, vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę (SS, 37).
Šioje kelionėje ypatingą vietą užima Marija. Ji, stovėdama po Kryžiumi, tampa Vilties Motina. Ji žino, ką reiškia skausmas, bet drauge rodo, kad viltis gimsta iš ištikimybės Dievui.
Benediktas XVI rašė: Žmogaus gyvenimas reiškia buvimą pakeliui. Kokio tikslo link? Kaip atrandame gyvenimo kelią? Gyvenimas atrodo it plaukimas per dažnai tamsią ir audringą istorijos jūrą, dairantis kelią mums rodančių žvaigždžių. Tikrosios mūsų gyvenimo žvaigždės yra teisingai gyventi mokėję žmonės. Jie yra vilties šviesuliai. Žinoma, pati šviesa, saulė, patekėjusi virš visų istorijos tamsybių, yra Jėzus Kristus. Bet kad jį atrastume, mums reikia ir artimų šviesulių – žmonių, dovanojančių šviesą iš šviesos ir taip rodančių kryptį, kuria turėtume plaukti (SS, 49).
Vienas tokių pavyzdžių – tai vakar palaimintuoju paskelbtas pirmasis Talino vyskupas, arkivyskupas Eduard Profittlich, kuris, turėdamas galimybę pasitraukti karo grėsmės akivaizdoje, pasiliko su savo kaimene ir su džiaugsmu priėmė savo ganytojo naštą ir kankinio vainiką.
Ir koks žmogus labiau už Mariją galėtų būti mums vilties žvaigždė – ji, kuri savuoju „taip“ pati atvėrė Dievui duris į mūsų pasaulį, ji, kuri tapo gyvąja Sandoros skrynia, kurioje Dievas priėmė kūną, tapo vienu iš mūsų, išskleidė tarp mūsų savo palapinę? (SS, 49).
Marija, Lietuvos Globėja, mums yra tokia žvaigždė. Ji rodo kelią, kad mes nepasiklystume tose audrose, kai žmonių savivalės sukurtos ideologijos siekia užtemdyti Kristaus šviesą, kad Dievo balsas ir Tiesa nebevestų mūsų į amžinybės uostą. Istorija mus jau perspėjo apie komunizmo padarinius iš Rytų, apie russkiy mir pasekmes. Popiežius Benediktas mus įspėjo apie „reliatyvizmo diktatūrą“, kylančią iš Vakarų ideologijų, o popiežius Pranciškus –apie „ideologinę kolonizaciją“. Pastarąjį terminą jau yra panaudojęs ir popiežius Leonas XIV.
Todėl šiandien, žvelgdami į Trakų Dievo Motiną, meldžiame:
Marija, Vilties Motina ir Lietuvos Globėja, nušviesk mums kelią, kad šio pasaulio sutemose neprarastume krypties – kaip žmonės, kaip šeimos, kaip visuomenė ir kaip Lietuva. Vesk mus į tikslą – pas savo Sūnų, amžinosios šviesos ir džiaugsmo Viešpatį.
Amen.
Arkivyskupas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. rugsėjo 7 d. Trakinių atlaiduose