Rugpjūčio 23-ąją prisimename istorinį Baltijos kelią – unikalų žmonių ryžto ir vienybės ženklą. Tačiau iki šio įvykio buvo nueitas ilgas kelias, kupinas mažiau žinomų, bet reikšmingų iniciatyvų. Viena jų – 1985 m. vykęs „Baltijos taikos ir laisvės kruizas“, dar vadinamas „Laisvės kruizu“. Šiemet minime jo 40-metį. Tai buvo išeivijos surengta tarptautinė akcija, kurios metu Baltijos šalių jaunimas, bendruomenės ir aktyvistai pasitelkė laivą „Baltic Star“, kad primintų pasauliui apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją bei žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Vienas iš renginio organizatorių ir dalyvių – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.
– Rugpjūčio 23-ąją minime Baltijos kelią, tačiau iki jo reikėjo dar gerokai pakovoti. Turbūt vieną iš šachmatų žingsnių Baltijos kelio link galime paminėti ir „Baltijos taikos ir laisvės kruizą“, kurio 40-metį šiemet minime. Tiems, kurie nėra apie jį girdėję, papasakokite, kokia tai akcija.
– 1985 m. liepos 27–29 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos išeiviai surengė išskirtinę akciją – Baltijos taikos ir laisvės ryžto žygį Baltijos jūra, vykusį maršrutu Stokholmas–Helsinkis–Stokholmas. Šio žygio tikslas buvo atkreipti Vakarų visuomenės bei politikų dėmesį į Baltijos valstybių okupaciją, žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje ir iškelti Baltijos laisvės klausimą tarptautinėje erdvėje. Prieš tai, liepos 25–26 d., Kopenhagoje įvyko tarptautinis visuomeninis tribunolas, pasmerkęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietinę okupaciją.
– Ar renginio data pasirinkta atsitiktinai, ar ji turėjo tam tikrą reikšmę?
– Akcijos data buvo parinkta neatsitiktinai, ji buvo priderinta prie Helsinkio žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo dešimtmečio.
– Užsiminėte apie tribunolą, pasmerkusį sovietinę okupaciją. Kas tai per tribunolas?
– Kopenhagoje surengtas visuomeninis tarptautinis tribunolas, kuriame dalyvavo žinomi tarptautinės teisės ekspertai ir politikai iš Anglijos, Austrijos, Prancūzijos bei Švedijos. Jame Sovietų Sąjunga buvo teisiama dėl neteisėto Baltijos šalių aneksavimo ir žmogaus teisių pažeidimų. Dalyvavo ir lietuviai. Apie situaciją Lietuvoje kalbėjo Bronius Venclova, Tomas Venclova, Violeta Rakauskaitė-Štromienė, Aleksandras Štromas ir kiti, patys gyvenę Sovietų Sąjungoje, o vėliau atsidūrę Vakaruose. Posėdžio pabaigoje priimtas manifestas pasmerkė Baltijos šalių okupaciją, žmogaus teisių pažeidimus. Manifesto tikslas taip pat buvo raginti tarptautinę bendruomenę kelti Baltijos valstybių laisvės klausimą.
– Kam kilo šio „Laisvės kruizo“ idėja?
– Šios akcijos idėja gimė 1984 m. Švedijoje gyvenusių latvių ir estų išeivių bendruomenėse, kai buvo svarstoma, kaip paminėti artėjančias Baltijos šalių okupacijos 45-ąsias metines ir Helsinkio konferencijos dešimtmetį. Vėliau prie iniciatyvos prisijungė didžiausios išeivijos organizacijos: Pasaulio latvių federacija, Pasaulio estų taryba ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Pats laivas buvo suorganizuotas Baltijos šalių jaunimo išeivijos pastangomis, o iš lietuvių jaunimo pusės pagrindinę organizavimo naštą prisiėmė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, kuriai tuo metu vadovavau.
– Patraukėte žurnalistų dėmesį?
– O taip. Laive „Baltic Star“ plaukė 70 televizijos, radijo ir spaudos žurnalistų: latvių, estų, britų, prancūzų, vokiečių ir kt. Kai atplaukėme į Helsinkį, prisidėjo dar tiek pat žurnalistų.
– Ar sovietai ruošėsi šiam veiksmui? Nebandė susidoroti?
– Žinoma, daug atsiminimų. Stokholme susilaukėme kelių grasinimų susprogdinti, švedų pareigūnai su šunimis tikrino visus mūsų lagaminus. Keli rusų agentai bandė iš savininko išpirkti laivą prieš pat mums išplaukiant, po to mus sekė rusų laivai.
– Kaip manote, koks šios akcijos indėlis Baltijos kelio link?
– Manau tai, kad sugebėjome atkreipti pasaulio dėmesį į Baltijos šalių padėtį, žmonės įvairiose šalyse dar kartą išgirdo apie Baltijos šalių sovietinę okupaciją. Amerikos prezidentas Ronaldas Reiganas pasirašė deklaraciją dėl Baltijos šalių laisvės dienos paskelbimo. Lietuvoje aktyviai veikė pogrindis, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika buvo verčiama į kitas kalbas, plačiai skelbiama. 1985 m. niekas nesitikėjo, kad ne tiek daug liko iki sėkmės. Visi to tikėjosi, bet kol dar neįvyko, tai tikrai nebuvo realybė. Taigi buvo šiek tiek šviesos, bet vis tiek tai buvo lyg laikyti žvakę tamsoje ir tikėtis, kad sukursi pakankamai šviesos judėti. Buvo daug jaunatviško entuziazmo. Drąsa daro stebuklus.
Prisimenu, turėjau galimybę pasikalbėti su Rytų graikų katalikų vyskupais iš Ukrainos. Aptarėme, kaip pasauliui pranešti apie sudėtingą padėtį. Pasidalinau su jais, kad būtent tai darėme per visą Baltijos šalių okupacijos laikotarpį – radome įvairių būdų, kaip atkreipti tarptautinės visuomenės dėmesį į mūsų šalių padėtį. Manau, ukrainiečiai dabar yra panašioje situacijoje, jie bando, kad jų balsas būtų girdimas pasaulio triukšme ir medijų gausoje. Tai visada iššūkis, bet manau, kad tai buvo vienas iš sėkmingų to laikotarpio projektų.
– Rugpjūčio 24 d. minėsime Ukrainos Nepriklausomybės dieną. Ko palinkėtumėte ukrainiečiams ir lietuviams?
– Labai noriu pakviesti visus šią dieną melstis už Ukrainą, jos žmones ir laisvę, taiką bei orumą. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios kunigai kviečia dalyvauti 11.00 val. Šventojoje liturgijoje. Po jos vyks malda už taiką Ukrainoje. Tačiau kviečiu ir kitas bendruomenes bei kiekvieną kataliką jungtis į Pasaulinę maldą už Ukrainą. Galite jungtis į pasaulinę maldos grandinę (užsiregistruoti šiame puslapyje). Labai svarbu, kad ukrainiečiai jaustų mūsų palaikymą. Melskimės!