Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien viena iš gražiausių Bažnyčios švenčių. Devintinės – tai ne tik Viešpaties Kūno ir Kraujo šventė, bet ir gyvos Bažnyčios išpažinimas, kad Dievas yra čia, su mumis, gyvas Eucharistijoje.
Kai šiandien išeisime į procesiją, tai nebus tik senas paprotys. Tai yra Dievo Karalystės žengimas į miestą. Tai ženklas, kad Dievas per mus stato Gailestingumo miestą.
Pirmajame skaitinyje girdėjome apie Melchizedeko palaiminimą ir Abraomo auką. Tai yra padėka Dievui, išreikšta atiduodant dalį savo turto, dalį savęs – dešimtinę. Tokiu būdu išpažįstame, kad viskas, kas esame ir ką turime, yra mums suteikta Dievo dovana, Dievo malonė, už kurią turime dėkoti.
Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje rašo apie Paskutinę vakarienę. Jėzus tarė: „Tai mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24). Šie žodžiai pakeitė pasaulį. Eucharistija – Jėzaus buvimas, Jo dovana Tėvui, bet ne dešimtinė. Jis atiduoda visą save šimtu procentų. Kristus savo Krauju įsteigia naują ir jau amžinąją sandorą. Eucharistija nėra tik simbolis. Tai yra gyva sandora, sutartis, kuri mus jungia ne tik su Dievu, bet ypatingu būdu ir vienus su kitais. Tai sandora, ant kurios galime statyti visuomenę, – ne jėgos, bet Dievo gailestingumo pagrindu. Ji yra ne tik Bažnyčios centras, kiekvieno krikščionio gyvenimo šaltinis ir viršūnė, bet ir mūsų visuomenės statybos pamatas. Jei mes norime naujos visuomenės – gailestingesnės, teisingesnės, atviresnės – ji turi kilti iš Viešpaties altoriaus.
Jėzus Evangelijoje maitina išalkusią minią ir ne tik duoda jai duonos, bet ir savo pavyzdžiu moko savo mokinius dalintis Dievo dovanomis. Šiandien pasaulis yra iš naujo išalkęs. Išalkęs ne vien duonos. Labiausiai išalkęs Dievo meilės, Jo Artumo, kuris pasilieka su mumis Eucharistijoje ir kuriuo esame kviečiami dalintis savo gyvenimo, meilės ir gailestingumo liudijimu. Todėl Eucharistija nėra tik asmeninė malda. Tai visuomenės atnaujinimo šaltinis, kurį mums patiems reikia iš naujo atrasti. Iš čia kyla kvietimas tapti Eucharistijos žmonėmis, kurie gyvena kaip aukos – iš meilės, su meile, dėl kitų.
Sinodinis kelias, kurį prieš trejus metus pradėjo popiežius Pranciškus ir kurį dabar jau paskelbė tęsiantis popiežius Leonas, yra ne susirinkimų serija, o būdas, kaip Bažnyčia gali įsiklausyti į Šventosios Dvasios vedimą, – mums išgirstant vieniems kitus. Tik per Eucharistiją mes galime likti kartu, nes ji yra vienybės šaltinis – ne skaldymo ženklas, bet įrankis kurti mūsų tarpusavio vienybę. Esame kviečiami kurti ne tiesiog dialogą, o bendrystę, kurios širdis yra Kristaus Kūnas.
Mes statome Gailestingumo miestą. Taip pavadintas Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas, kuris vyks lygiai nuo kitų metų Devintinių iškilmės ir baigsis Švenčiausiosios Jėzaus Širdies švente, t. y. vyks kitų metų birželio 7–12 dienomis. Eucharistijoje gimsta Gailestingumo miestas. O Gailestingumo miestas – tai ne tik simbolis. Tai kvietimas mums visiems kurti aplinką, bendruomenę, kultūrą, kuri alsuoja Eucharistijos gailestingumu.
Kaip galime pasiruošti kongresui? Pirmiausia atpažinti savo parapijoje, šeimoje, bendruomenėje, kur trūksta gailestingumo, ir patiems tapti gailestingumo ženklais dažniau dalyvaujant Eucharistijoje, leidžiant, kad ji mus perkeistų, perkeistų mūsų mąstymą, mūsų tarpusavio santykius, mūsų bendruomenes. Kalbėtis sinodiškai – tai ne stengtis laimėti diskusiją, bet labiau mylėti. Kaip apaštalas minėjo, lenktyniauti tarpusavio pagarba, tarpusavio meile.
Eucharistija stato mūsų miestą. Kai šiandien išeisime su Švenčiausiuoju sakramentu į miesto gatves, eikime kaip žmonės, kurie tiki, kad Eucharistija gali pakeisti pasaulį. Tegul Devintinės tampa ne procesijos pabaiga, o pradžia naujos statybos, naujo miesto, pastatyto iš gailestingumo, tiesos, susitaikinimo ir vienybės. Nuo šiandienos iki 2026 metų birželio 12 dienos kviečiu visus eiti kaip piligrimus, naujo miesto, naujos visuomenės statytojus, kaip Eucharistijos žmones.
Jėzus mums sako: „Imkite ir valgykite“ (Mt 26, 26). Tai ne tik kvietimas priimti sakramentą. Tai taip pat kvietimas mums tapti meilės dovana, maitinti išalkusį pasaulį. Leiskim, kad Kristus mus panaudotų, perkeitęs mūsų širdis. Kad per mus Jis galėtų perkeisti pasaulį, statyti naują visuomenę, statyti Gailestingumo miestą mūsų širdyse ir mūsų visuomenėje. Amen.
+ Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
Pamokslas sakytas 2025 m. birželio 22 d. Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmėje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje