2025 metais minime 600 metų nuo palaimintojo Mykolo Giedraičio gimimo – didingą sukaktį, kviečiančią ne tik prisiminti šį kilmingą ir nuolankų asmenį, bet ir dar kartą įsižiūrėti į šio gyvenimo šventumą. Kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų luomo, bet savo gyvenimu pasirinkęs kuklumą, maldą ir atsidavimą Dievui, Mykolas Giedraitis yra neblėstantis šventumo pavyzdys mūsų tautai.
Mykolas Giedraitis gimė apie 1420–1425 metus Giedraičiuose arba Videniškiuose. Nuo gimimo turėjo negalią – buvo raišas, tačiau šią negalią priėmė kaip priemonę vienytis su Kristaus kryžiumi. Pasirinko gyvenimą Kristuje, atsisakydamas pasaulio tuštybių.
Studijavo Krokuvos universitete filosofiją. Istoriko Alberto Kojalavičiaus raštuose pažymėta, kad Giedraitis buvo pirmasis studentas XV a. atvykęs mokytis iš Lietuvos į Jogailos universitetą. Nėra įrodymų, kad jis tapo baltųjų augustinijonų vienuoliu, tačiau pal. Mykolas ne tik vilkėjo augustinijonų abitą, bet ir gyveno pagal jų regulą, todėl nuspręsta jį laikyti augustinijonų tretininku.
Istorinių šaltinių apie palaimintąjį nedaug. Tačiau žinoma, kad jis gyveno ne ordino bendruomenės namuose, bet atskirai, mažame kambarėlyje šalia įėjimo į Šv. Morkaus bažnyčią. Gyveno kukliai ir pamaldžiai. Prižiūrėjo bažnyčią, rūpinosi švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Mėgo vienatvę, mažai kur išeidavo.
„Jis buvo silpnos sveikatos ir dažnai būdavo vienas, dienas leisdavo drožinėdamas medžio dirbinius. Jau būdamas jaunuolis, Mykolas, pajutęs pašaukimą dvasiniam gyvenimui, kreipėsi į Bistryčios regulinių kanauninkų vienuolyną (40 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus) ir buvo priimtas. Mąstydamas apie Nukryžiuotąjį, jis gilino savo meilę Dievui ir žmogui. Ištvermingas mąstymas atvedė jį į kontempliacijos maldą, kuri buvo jam nepamirštamo džiaugsmo šaltinis. Savo vidinio gyvenimo turtingumu Mykolas Giedraitis priartėjo prie tos ribos, kurią buvo pasiekę didieji vidurinių amžių mistikai. Prieš mirtį pasisakė broliams, kad melsdamasis girdėjęs šiuos Kristaus žodžius „Ištverk kantriai iki mirties ir gausi garbės vainiką“, – rašoma Vaidoto Žuko bernardinai.lt publikacijoje.
Mykolas Giedraitis mirė 1485 metų gegužės 4-ąją, praėjus kiek daugiau nei metams po bičiulio šv. Kazimiero mirties. Palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Videniškiuose kiekvieno mėnesio 4 dieną kalbama pal. Mykolo Giedraičio litanija, vidurdienį bažnyčioje aukojamos šv. Mišios.
Kalbėjosi pats Jėzus
1985 m. šv. Jonas Paulius II išsakė troškimą, kad Mykolo Giedraičio mirties 500 metų jubiliejus pagreitintų jo beatifikaciją. Laiške, kurį išspausdino Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“ lenkų kalba, Popiežius atkreipė dėmesį į hagiografų perduotą tradicinį pasakojimą apie tai, kaip Jėzus Mykolui Giedraičiui suteikė nepaprastą privilegiją: su juo kalbėdamas, Kristus jam patvirtino, kad jo pasirinktas nuolankus gyvenimas vienatvėje, apšviestas gilaus pamaldumo ir meilės, buvo teisingas: „Būki kantrus iki mirties ir suteiksiu tau gyvybės vainiką“, – pasakė jam Kristus.“
Popiežius Jonas Paulius II, daug metų gyvenęs Krokuvoje ir buvęs šios Bažnyčios arkivyskupu, laiške patikino savo įpėdinį Krokuvoje kardinolą Macharskį, jog tikintieji tiek Krokuvoje prie palaimintojo kapo, tiek Giedraičiuose, kur palaimintasis gimė, „dar šiandien mokosi iš Mykolo Giedraičio mylėti Kristų“.
„Jis mus gali dar daug ko pamokyti, taip, kaip amžiams bėgant mokė daugelio kartų žmones; gali pamokyti, kaip jį patį ugdė Kristaus Kryžius ir jo Motina. Evangelijoje šioji „mokykla“ suvokiama „širdies su kryžiumi“ dvasioje“, – rašė šv. Jonas Paulius II. „Jis mus moko visko, ko pats išmoko, ir su mumis dalijasi viskuo, ką turėjo, t. y. kantrybės išmintimi.“
Po 600 m.
Mykolą Giedraitį palaimintuoju pradėta laikyti dar XVI amžiuje ir jo šventumo garsas nesiliovė, kol galiausiai 2018 m. lapkričio 8 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Dievo Tarno Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas jo kultas nuo neatmenamų laikų.
„Palaimintasis Mykolas Giedraitis buvo gražiausias ir vienas iš pirmųjų jaunosios Bažnyčios Lietuvoje žiedų, tapęs viena iš brangiausių dovanų Lenkijai“, – sakė homilijoje kardinolas Angelo Becciu.
Minint 600-ąsias pal. Mykolo Giedraičio gimimo metines, jo pavyzdys kaip niekad aktualus. Palaimintojo gyvenimas byloja apie tai, kad šventumas yra ne išrinktųjų privilegija, o kiekvieno tikinčiojo pašaukimas – net ir gyvenant su negalia, kukliai, tyliai, bet ištikimai priklausant Dievui.
Šventųjų skelbimo Kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Becciu homilijoje per padėkos šv. Mišias už M. Giedraičio paskelbimą palaimintuoju Krokuvoje teigė: „Jo gyvenimo liudijimas, kuriam būdingas savo fizinių ribų priėmimas ir kančių vienijimas su nukryžiuotu Kristumi, šiandien tampa gerąja naujiena visiems, kurie, panašiai kaip jis, dažnai lieka nustumti į visuomenės pakraščius dėl fizinio nepajėgumo, vyresnio amžiaus ar kitų ribotumų. Jis yra geroji naujiena visiems tiems, kurie jaučiasi sužeisti negatyvių gyvenimo patirčių, nelaimingi, nuvilti, atmesti, praradę savo orumo suvokimą.“
Pal. Mykolai Giedraiti, melski už mus!