Vyskupo G. Grušo konsekracijai Vilniaus arkikatedroje

2010 rugsėjo 4

Brangieji,

šiemet Bažnyčia Lietuvoje sulaukia jau antrojo jauno ganytojo, kuriam Šventasis Tėvas Benediktas XVI-tasis patikėjo atsakingas pareigas – Kristaus pavyzdžiu tarnauti Dievo tautai.

Girdėjome apaštalą Paulių, kuris, atlikęs jam patikėtą tarnystę, ragina savo įpėdinius: Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju (Apd 20, 18).

Jėzus pašaukia žmones, kad jie dovanodami save leistų Kristui gyventi šių dienų Bažnyčioje. Vyskupystė yra kunigystės pilnatvė, kuri apima daugelį dalykų bei aspektų, tačiau Jėzus tai išreiškė vienintele fraze: Žmogaus sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Mk 10, 45).

Jėzus, būdamas Dievas ir viso pasaulio Valdovas, atėjo į pasaulį kaip tarnas. Jis ilgas valandas meldžiasi Tėvui, kurio misiją atlieka. Jis nesibodi nuplauti purvinas savo mokinių kojas, nebijo išlaisvinti brūzgynuose įsipainiojusią avį. Galiausiai – Jėzus atiduoda save nukryžiuoti, idant Jo gyvybės kaina gimtų Bažnyčia, kurioje Jis pasiliko amžiai. Pasiliko su tais, kurie priima Jo nuolankią tarnystę ir per ją dovanojamą naują Dievo vaikų gyvenimą.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI sako: Apaštalas ir kunigas gauna savo „vardą“, tai yra tapatumą, iš Kristaus. Visa tai, ką jis daro, daro Jo vardu. Būtent per Bažnyčios ganytojus Kristus gano savo kaimenę, ją saugo, gina, perspėja, ugdo ir veda, nes ją labai myli. Todėl vyskupas visų pirma turi būti labai glaudžiai susijęs su Kristumi, visiškai Jam atsivėręs. Per vyskupus ir kunigus, ypatingai per jų teikiamus Sakramentus, Kristus pasiekia sielas.

Šventasis Augustinas sako, kad ganyti Viešpaties kaimenę, reiškia rodyti meilę. Besąlyginė meilė yra tvirta ir kartu švelni, ypatingai mažiesiems, vargšams, nusidėjėliams, kad juos padrąsintų ir paskatintų su viltimi gręžtis į Dievą. Šiandien pasaulis sunkiai suvokia, kad vyskupas nėra valdovas ar renginių ir suėjimų garbingas papuošalas, bet visų pirma maldos ir dvasinio gyvenimo vyras, kuris nebijo nepopuliarių sprendimų, nes vadovaujasi Šventuoju Raštu, įsakmiai sakančiu: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29).

Paklusnumas Dievui ateina per maldą ir atvirą širdį, kuri nebijo būti apiplėšta, kad Šventoji Dvasia joje galėtų laisvai daryti savuosius darbus. Paskutinės vakarienės menėje gimstanti ir besimeldžianti jauna Bažnyčia buvo visiškai apnuoginta. Ji negalėjo pasigirti nei turtais, nei titulais. Jos lobis buvo Dievo Dvasia, kuri išsiliejo paprastų žmonių širdyse, idant per Ją apaštalai įgytų tvirtumo, išminties bei drąsos skelbti Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusį Kristų. Idant jie iš meilės ir su meile vadovautų, mokytų ir šventintų gimstantį mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią. Todėl ir šiandien nė vienas negebės ganyti kaimenės, jeigu nebus labai, tikrai klusnus Kristui ir Jo Bažnyčiai.

Be šio antgamtinio supratimo vyskupo užduotis valdyti yra visai nesuprantama. Esame pašaukti ir Viešpaties pasiųsti perteikti Kristaus žinią, vesti žmones į išganingą susitikimą su Dievu, kad jie turėtų tikrą, naują, Kristaus krauju atpirktą bei pašventintą gyvenimą. Todėl vadovavimas tampa atsakinga tarnyste, kuri nebijo tvirtai, bet iš meilės pasipriešinti klaidai bei įvairioms blogio formoms, tėviškai sudrausti ir pabarti, guosti ir drąsinti, mokyti ir aiškinti.

Kristaus valdžia visai nėra žemiškas triumfas. Jos viršūnė – Kryžius, kurį paruošia pasaulis kiekvienam besistojančiam skersai kelio žmogiškoms užgaidoms ir norui bet kuo pasinaudoti savo labui. Šios dienos Evangelijoje girdėjome Jėzų sakantį: Už avis aš guldau savo gyvybę (Jn 10, 15). Kristaus apaštalo kelias yra neatsiejamas nuo Kryžiaus aukos. Kasdienė auka yra tarsi kasdienis mirimas sau, kad gyventų kiti. Kaip gražiai sakė šventasis Paulius: Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas (Gal 4, 19). Niekas, žvelgdamas iš šono, nematys, tavo, brangus vyskupe Gintarai, maldos, kančios, aukos, tačiau būtent tai yra tikriausias ir veiksmingiausias Kristaus gyvenimas, per kurį Jis pasieks savo mylimus vaikus. O pasiekęs – suteiks malonę atpažinti Jį tavo gyvenime bei tarnystėje ir pakvies į savo dangiškąją karalystę. Kasdienė auka yra neatskiriama vyskupo gyvenimo dalis.

Kristus daug sykių savo mokiniams kartoja: Nebijokite! Todėl ir aš šiandien norėčiau vietoje linkėjimo pasakyti: Nebijok! Nebijok! Lik ištikimas Kristui! Nebijok eiti ieškoti jo žmonių, kad parvestum juos į Tėvo namus. Nebijok saugoti ir ginti Bažnyčią ir jos mokymą. Nebijok būti pasaulyje prieštaravimo ženklu (Lk 2, 34). To iš tavęs prašo Bažnyčia, to laukiame mes, Lietuvos vyskupai, priimdami tave į savo kolegiją, tam esi kviečiamas Lietuvos Kariuomenės vyskupijoje, kurios ganytoju Šventasis Tėvas tave skyrė. Drauge su savo bendradarbiais kapelionais būk geruoju ganytoju, kuris pažįsta ir rūpinasi savo avimis, šaukia jas vardu ir padeda atpažinti Tėvo balsą. Mokyk tau patikėtus karius pažinti Dievą, kuris yra meilės Šaltinis, branginti vertybes, ugdyti pagarbą žmogui, bendrystės dvasią ir Tautos meilę.

Nuoširdžiai kviečiu visus melstis už savo ganytojus, kad rūpestingai ir uoliai eitume savo pašaukimo keliu, atliktume savo misiją ir visi drauge galėtume džiaugtis dangaus karalystės laime.

Baigti norėčiau šiandien girdėtais šventojo Pauliaus žodžiais, pasakytais pirmosios Bažnyčios bendruomenės vyskupams: O dabar pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų. (Apd 20, 32).

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt