Brangūs broliai ir seserys,
šventosios nakties žiburiai skelbia mums džiugią žinią: Jis prisikėlė, Jo čia nėra (Mk 16, 6). Viešpaties nėra kape, kuriame Jį palaidojo. Viešpaties nėra mirtyje, kurią Jis nugalėjo. Viešpaties nėra atsiskyrime, kurį taip skaudžiai išgyveno pas kapą atėjusios moterys. Jis prisikėlė! Jis gyvas! Tai yra tiesa, kuri iš esmės keičia žmogaus gyvenimą: Jėzus Kristus yra Dievas, kuris atėjo gelbėti žmogaus nuo amžinosios mirties.
Būtent šios tiesos nepažino Pilotas, kuris, Jėzui pasakius: Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. (Jn 18, 37), paklausė: O kas yra tiesa?! (Jn 18, 38). Kristaus Prisikėlimas Dievo meilės tiesą padaro gyvą ir paveikią. Šis stulbinantis įvykis yra žmogui dovanota galimybė atrasti naują santykį su Dievu – kūrinys atgauna prarasta ryšį su Kūrėju, kuriame yra tikroji tiesa ir gyvenimas. Jėzus nužengė iš dangaus, kad pakeltų mus aukštyn! Jis neišsigando varganumo ir net žiaurumo žmogaus, prikalusio jį prie kryžiaus. Jis įveikė nuodėmę ir mirtį, kad su Juo, per Jį ir Jame būtų gyvas žmogus, kuris tiki šia gelbstinčia Dievo tiesa ir ją priima. Jėzus pasilieka su žmonėmis, kad padėtų jiems rasti kelią pas Tėvą, maža to – kad juos palydėtų šiuo keliu.
Jėzus gyvas! Jau du tūkstantmečius bažnyčių varpai skelbia Velykų žinią, kuri yra ne vien istorinė žinia, bet ir gyvybiškai svarbi tikrovė, atskleidžianti tiesą – Jėzus daugiau nebemiršta (Rom 6, 9). Ši žmonijai svarbi tiesa pažįstama tikėjimu ir per tikėjimą. Štai kodėl Naujasis Testamentas aiškiai sako, kad Kristus apsireiškė tik tikintiesiems: pasirodė ne visai tautai, bet Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams (Apd 10, 41). Jėzų matyti – reiškia, Juo tikėti. Jo negali išvysti netikintys. Prisikėlimo žinia yra tikėjimo žinia. Tikintysis susitinka su gyvuoju Dievu, prisikėlusiu iš mirties Jėzumi Kristumi. Jėzaus meilė uždega žmogaus širdį tikėjimu ir meile tiesai. Kristaus Prisikėlimas visa pakeičia: su Juo į pasaulį ateina tiesa ir teisingumas, nes Jis prisikėlė kaip užmigusiųjų pirmagimis (1 Kor 15, 20). Jėzaus Kristaus Prisikėlimas kalba apie mūsų prisikėlimą, įpareigojantį tikinčiuosius tapti uoliais šios tiesos liudytojais. Kristus įgalina mus būti Prisikėlimo žmonėmis.
Šios dienos Evangelijoje girdėjome ir mums sakomus Viešpaties žodžius: Eikite ir pasakykite jo mokiniams (Mk 16, 7). Ką mes pasakysime šiandien sutiktiems žmonėms? Ar mūsų džiugus: Kristus prisikėlė! – atsispindi ne tik švenčiant šventes, bet ir kasdieniame gyvenime? Ar Kristaus paliudyta tiesa yra mūsų gyvenimo kelrodis ir vadovas? Ar šia tiesa grindžiame savo sprendimus ir pasirinkimus? Ką mes galime šiandien pasakyti tiems, kuriems Kristus tebėra nepažįstamas arba tebeguli žmogaus nenuovokumo uždarytame kape?
Popiežius Benediktas XVI sako: Tikėjimas nesuprastinamas iki asmeninio pojūčio, kurį būtų galima paslėpti, kai tampa nepatogus, bet yra nuoseklus ir liudijąs, taip pat ir viešumoje, kai tai naudinga žmogui, teisingumui, tiesai.
Šiandien tiesą bandoma paversti patogumų, asmeninių reikalų ir siekių tarnaite. Dažnai ginama „tiesa“, kuri yra naudinga ir patogi. Tokie tiesos ieškotojai mindžioja teisę ir teisingumą bei vadovaujasi gatvės principu: kas garsiau šaukia, tas ir teisus. Jėzaus pavyzdys yra kitoks – evangelistas Matas rašo: Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso (Mt 12, 19). Tikroji tiesa nėra santykių aiškinimasis jėga, nėra viešas deklaravimas: „aš už teisingumą“. Meile ir auka grįstas ieškojimas tikrosios tiesos pranoksta asmeninius interesus ir veda bendrojo gėrio link. Tiesa negali būti primesta prievarta, bet įsitvirtina savęs pačios jėga ir tik drauge su meile. Tiesa be meilės yra žiauri, o meilė be tiesos – nevaisinga.
Šių dienų visuomenę drasko nesantaika ir priešiškumas, kurie dažniausiai yra sukelti gandų ir pakurstyti asmeninių interesų. Dažnas jaučiasi bejėgis kovoti už tiesą, nes jos nežino. Kristaus Prisikėlimo žinia mums rodo kitą perspektyvą: tikroji tiesa, anksčiau ar vėliau, bus atskleista ir taps Amžinojo Teisėjo įrankiu. Amžinybės perspektyvoje tiesa įgauna kitą reikšmę, ji yra aukščiau visų interesų ir nepavaldi piktiems sumanymams.
Prisikėlusio Kristaus šviesoje pažvelkime į savo sąžines ir atpažinkime tuos ydų šešėlius, kuriuos nušviečia Velykų žinia. Pasak Šv. Tėvo Benedikto XVI, kai žmogus leidžiasi būti apšviestas tiesos spindesio, tampa viduje narsiu taikos kūrėju. Būtent taikos mūsų širdims, šeimoms, mūsų visuomenei šiandien labiausiai reikia melsti iš Dievo. Kad liautųsi kovoję broliai, šeimos, visuomenės sluoksniai, kad visi atsigręžtume į ramybės ir taikos Dievą, kuris yra tarp mūsų, kuris atėjo gydyti nuodėmės sužeistų širdžių, guosti nelaimingųjų, padėti dvasios ir kūno varguoliams.
Eikite ir pasakykite jo mokiniams (Mk 16, 7), pasakykite, kad Dievo karalystės tiesa yra kelianti, kurianti, atnaujinanti, nes Dievas myli žmogų, kiekvienas Jam yra be galo brangus. Kristus sako: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių (Mk 2, 17). Sakykite, skelbkite, kad Dievas yra mylintis, gelbstintis Dievas. Sakykite, skelbkite, kad Kristus atėjo atpirkti žmogaus nuodėmių. Nebijokite Jam atiduoti savo nerimą, pyktį, nesutarimus ir kivirčus, kad iš Jo pervertų rankų priimtumėte žmogaus širdį perkeičiančią malonę.
Krikščionys, mūsų gyvenimas, mūsų elgesys ir mintys turi būti pagal Prisikėlusiojo Kristaus duotą Žodį: Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista (Lk 6, 37). Eikite ir pasakykite jo mokiniams (Mk 16, 7), kad Dievo meilė įveikė tamsą, kad Kristaus šviesoje visa įgauna dieviškojo gailestingumo ir meilės prasmę, kad nuodėmė ir blogi darbai panardinti į Kristaus atpirkimo gelmes ir žmogus yra išgelbėtas. Nebent jis renkasi pragaro amžinąją kančią, atmesdamas gelbstinčią Jėzaus auką ir dieviškąją tiesą.
Mes, krikščionys, turime šaukte šaukti: atsiverskite ir tikėkite Kristų! Ne tik šaukti, bet ir savuoju gyvenimu liudyti šią tiesą. Jis atėjo dėl kiekvieno žmogaus, jam brangi kiekviena siela, jam nėra beviltiškų, nes Dievo meilė nerimsta ieškodama paklydusių savo vaikų: eikite ir pasakykite! Pasakykite apie Tėvo ilgesį ir laukimą, kad jo paklydęs vaikas sugrįžtų, pasakykite, kad jūsų laimė yra Tame, kuris jus sukūrė. Pasakykite, kad Velykų ryto džiaugsmas tikinčiajam yra vilties džiaugsmas. O viltis neapgauna, – kaip sako šv. Paulius romiečiams, – nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota (Rom 5, 5).
Drauge su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu sakykime: Myliu Tave, Jėzau, ir mylėti trokštu, suteik man tą malonę, kad kaskart labiau tave mylėčiau. Duok, Jėzau, narsumą ir stiprybę, kad dėl Tavo vardo išaukštinimo, dėl Tavo Bažnyčios gerovės prieš jokias kliūtis ir keblumus nenusilenkčiau, rankų nenuleisčiau; kad drąsiai visur eičiau, visur įlysčiau, kur tik būtų galima dėl Tavęs dirbti ir kentėti; kad pats Tavo dvasios perimtas visur ją įnešti stengčiausi (Užrašai, 34).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas