Brangieji!
Nakties budėjimas baigiasi džiugia Žinia: Kristus prisikėlė! Jis gyvas! Jis yra tarp mūsų! Džiaugsmas teišsilieja sveikinimu ir linkėjimu, kad ši nuostabi Žinia sudygtų kuo labiau išpurentoje mūsų širdies ir proto dirvoje subrandindama gyvą tikėjimą, viltį ir meilę.
Velykos kviečia mus susitikti gyvą, prisikėlusį Kristų. Tačiau mirties logika verčia abejoti. Mirtis sunaikina gyvenimą. Instinktyviai bijome mirties ir nuo jos bėgame. O Išganytojas nuolankiai ėjo pasitikti didįjį išmėginimą kančia ir mirtimi. Norėdami suvokti Kristaus pergalę prieš mirtį, turime įtikėti Jo dieviškumu. Mirtis negali sunaikinti Dievo, nes Dievas yra Meilė (1 Jn 4, 16 ), o meilė nesunaikinama. Nukryžiuotojo Širdyje liepsnoja tokia galinga meilės ugnis, kad joje sudega viso pasaulio nuodėmės. Kryžius skelbia, kad meilė yra nenugalima ir nemirtinga. Įveikusi mirtį ir nuodėmę, Dievo meilė virsta dovana kiekvienam žmogui. Šv. Paulius sako: Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė (1 Kor 13, 13). Tai – tikroji Velykų prasmė.
Kokiu būdu galime šią brangią dovaną priimti? Tik atsiliepdami meile į meilę. Ir sekdami Dievo Motina, kuri mums rodo žmogui įveikiamą taką prie tuščio Kristaus kapo. Nukryžiavus Dievą, visas tikėjimas buvo išsaugotas Jėzaus Motinos Marijos širdyje. Ji viena tikėjo Dievo meilės pergale ir tuo dalijosi su apaštalais bei kitais Jėzaus mokiniais. Tikėjimas yra galinga jėga, kuri perkeičia žmogaus gyvenimą atverdamas jam amžinybės perspektyvą. Dar gyvendamas žemėje žmogus gali keliauti ir bendradarbiauti su Dievu. Būtent tam Kristus įkūrė savo Bažnyčią.
Šventasis Tėvas Pranciškus po konklavos kreipdamasis į kardinolus pasakė: Statyti Bažnyčią įmanoma tik iš gyvų akmenų. O tikėjimo Jėzumi išpažinimas yra esminė buvimo Bažnyčia sąlyga. Bažnyčia be tikėjimo būtų tik apgailėtina nevyriausybinė organizacija. Tikėjimas per Bažnyčią įgalina mus susitikti su gyvuoju Kristumi. Šis susitikimas pakeičia mūsų širdį kaip tų Emauso mokinių, kurie atpažinę Jėzų kalbėjo: Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Rašto prasmę? (Lk 24, 32).
Priimtas tikėjimas trokšta būti išpažįstamas. Jo negalime saugoti vien tik sau. Jis priklauso visai Bažnyčios šeimai. Kupina tikėjimo širdis nori juo dalytis su kitais, skelbti begalinę Dievo meilę, gailestingumą bei amžinąją laimę. Tikėjimas daro mus misionieriais. Tikėjimu degantis žmogus trokšta, kad ir kiti Kristų pažintų, priimtų Jo atpirkimą, idant drauge įžengtume į Dievo meilės karalystę.
Tikėjimo sesuo yra viltis, kuri padeda įveikti gyvenimo sunkumus, nuodėmės žabangas ir net didžiausio nuopuolio metu tiesia ranką, kad patrauktų mus prie dieviškojo gailestingumo. Mus skaudina ir slegia Bažnyčios kasdienybę apniaukiančios nuodėmės, klaidos, trūkumai. Kaltiname vieni kitus, pykstame, tačiau nuo to meilės ir gerumo nepadaugėja, greičiau priešingai. Ten, kur žmogus patiria savo ribas, ypač, kai įsipainioja į nuodėmės brūzgynus, tik vilties žvaigždė kviečia pakelti akis į dangų, sudėti rankas maldai ir nuolankiai tarti: Kelsiuosi, eisiu pas Tėvą… Popiežius Pranciškus ką tik priminė, kad krikščionys viltį regi Dievo akiratyje, kurį mums atvėrė Kristus. Mūsų viltis remiasi uola, kuri yra Dievas.
Tikėjimas ir viltis išsipildo meilėje. Žmogus, patyręs nesavanaudišką, nepelnytą meilę, yra kviečiamas tapti dieviškosios meilės nešėju. Pažinę meilės Šaltinį, tarsi gaivūs kalnų upokšniai dosniai liekime meilės vandenis į pasaulio dykras. Dievo meilė neišsemiama ir nesibaigianti. Drąsiai ją dalinkime visiems, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, kurie alksta ir trokšta, kurie yra nemylimi ir apleisti. Jeigu mūsų gyvenimo centre bus Prisikėlęs Išganytojas, mes tapsime broliais ir seserimis, gyva ir spinduliuojančia Bažnyčia, kurios pragaro vartai nenugalės, – kaip pažadėjo Kristus.
Krikščioniškojo pašaukimo centras, – sakė Šv. Tėvas inauguraciniame pamoksle, – Kristus! Saugokime Kristų mūsų gyvenime, kad galėtume saugoti, globoti ir kitus, kad galėtume saugoti kūriniją! Velykų varpai kviečia susitikti Prisikėlusįjį. Pažinkime ir pamilkime Jį Dievo Žodyje, garbinkime ir mylėkime Eucharistijoje. Sutikę Kristų, neškime Jį kitiems. Kiekvienas geras žodis, nušluostyta skausmo ašara, ištiesta pagalbos ranka tampa krikščionio artumo ir panašumo į Kristų ženklu. Bažnyčia yra graži ir šventa, tačiau jos nariai silpni ir trapūs, todėl jai būtina nuolat atsinaujinti per Kristų ir su Kristumi. Meldžiu Viešpatį, kad šios Velykos paskatintų tikinčiuosius atnaujinti savo tikėjimą, sustiprinti viltį ir ryžtis gyventi meile.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas