200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Pamokslas Vėlinių išvakarėse Vilniaus Antakalnio kapinėse 2013 m. lapkričio mėn. 1 d.

2013 lapkričio 1

Vėlinių dieną vykstame į kapines prisiminti savo brangių artimųjų, žmonių, kurie jau iškeliavo į amžinybę. Uždegame žvakes, kad mūsų sukalbėtos maldos įgautų matomą ir kurį laiką išliekantį pavidalą. Tačiau mirties slėpinys neapsiriboja viena diena metuose, neapsiriboja kapinių teritorija.

Ši diena ne tik byloja apie mirtį, bet ragina mus giliau apmąstyti ir branginti gyvybės dovaną. Tai dovana, kurią reikia gerbti ir puoselėti dėkingumą už ją. Šiandien ne vienam atsinaujina skausmas dėl staiga užgesusių gyvybių – nelaimėse ir avarijose žuvusiųjų. Negalime pamiršti tų, kurie dėl įvairiausių ligų praranda viltį ir pakelią ranką prieš save, – melskime Dievo Gailestingumo jiems, bet dar labiau melskime, kad šis proto aptemimo debesis išsisklaidytų ir kiekviena gyvybė būtų branginama. Mūsų visuomenėje dažnai kėsinamasi ne tik į savo gyvybę, bet ir kitų. Dėl terorizmo pasaulyje žūsta vis daugiau žmonių, o dar daugiau gyvybių nutraukiama motinos įsčiose. Nebrangindami gyvybės dovanos, vis dažniau pradedame mąstyti ir apie eutanaziją, vadinamą „padėjimu nusižudyti“ ir morališkai tam prilyginamą. Ligonių kančias privalome kuo labiau palengvinti, bet turinčius fizinę ar psichinę negalią turime mylėti ir globoti, branginti jų gyvybes; tuos, kurie pasijunta našta artimiesiems, turime savo meile apsupti, o ne žudyti. Šiandien pasimelskime už žmones, kurie tokiais būdais iškeliavo. Melskimės ir už tuos, kurie prisideda prie tokių gyvybės nutraukimo atvejų, kad atsivertę patirtų Dievo Gailestingumą ir ramybę. Melskimės ir už mūsų visuomenę, kad tikrai išmoktume branginti ir saugoti gyvybės dovaną.

Tikėjimas mums liudija, kad Kristuje mūsų tarpusavio santykis su mirtimi nenutrūksta, tik pakeičia pavidalą. Šiais Tikėjimo metais išpažindami „šventųjų bendravimą“ mes išpažįstame ne tik savo santykį su mirusiaisiais, bet ir santykį tarp visų pakrikštytųjų. Mes, gyvieji, prisimename mirusiuosius maldoje, palaikome tą meilės ryšį su tais, su kuriais pasidalinome dalį šios žemiškos kelionės, ar su tais, kurie čia gyveno prieš mus ir kurių nuopelnais mes džiaugiamės. Su dėkingumu prisimename savo prosenelius, kurie perdavė mums gyvybės dovaną; dėkojame už tuos, kurie paguldė galvas, kad mes galėtume džiaugtis laisvės dovana; dėkojame už tuos, kurie savo gyvenime puoselėjo savo talentus ir paliko mums daugybę darbų – mokslinių ir meninių, taip pat įvairiai pasitarnavo visuomenei. Su jais visais mes turime ryšį, už kurį esame dėkingi. Tie, kurie jau pas Viešpatį, mus užtaria iš ten, o mūsų maldos padeda tiems, kurie dar nepasiekė palaimos pilnatvės.

Mirusieji tarpusavyje džiaugiasi Viešpaties bendryste, tobulos meilės apsuptimi. Bet ir mūsų tarpusavio santykis, santykis tarp gyvųjų, yra šventųjų bendravimo dalis. Mūsų bendrystė kyla iš nemirštančio meilės ryšio, kurį puoselėjame santykyje su Dievu ir mūsų tarpusavio santykiuose.

Vienas mano šeimos draugas Vincas, giliai tikintis žmogus, kurį galima drąsiai vadinti Kristaus mokiniu, misionieriumi, kuris šiais metais mirė, senatvėje daugiau mąstė apie mirtį ir paliko mums savo pamąstymą. Jis rašė:

Amžinasis gyvenimas? Kur jis slypi? Kada jis prasidės? Ilgai mąsčiau apie amžinąjį gyvenimą, žinodamas, kad jau nedaug man liko gimtadienių. Daugiausia kalbėdavau apie amžinybę kaip apie „pomirtinį gyvenimą“, „gyvenimą po mirties“. Bet sendamas ėmiau vis mažiau domėtis „pomirtiniu gyvenimu“. Man atrodė bergždžia rūpintis rytojumi, ateinančiais metais, būsimu dešimtmečiu ar net amžinybe. Galvoti, kas man atsitiks po mirties, atrodė tarsi blaškymasis. Juk jei neabejotinas mano gyvenimo tikslas yra amžinybė, tai ji turi būti pasiekiama tiesiog dabar, čia, kur esu, nes amžinasis gyvenimas yra gyvenimas Dieve ir su Dievu. O Dievas yra ten, kur aš esu, čia ir dabar.

Didysis dvasinio gyvenimo – gyvenimo Dieve – slėpinys, kad neturiu laukti jo kaip ateities, kaip to, kas įvyks vėliau. Jėzus sako: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“. Tad amžinasis gyvenimas yra šis Dievo apsigyvenimas. Tai veiklus Dievo buvimas pačioje mano esaties šerdyje – Dievo Dvasios judėjimas manyje – tai jis man teikia amžinąjį gyvenimą.

Bet kaip suprasti gyvenimą po mirties? Jei aš gyvenu bendrystėje su Dievu, jei priklausau Dievo saviesiems, Jo namiškiams, jau nebėra jokio „prieš“ ir „po“. Mirtis jau nebėra skiriamoji riba. Mirtis prarado galią tiems, kurie priklauso Dievui, nes Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Paragavę džiaugsmo ir ramybės, kylančių iš Dievo meilės glėbio, žinome, kad visa yra gera ir bus gera. Jėzus sako: „Nebijokite. Aš nugalėjau mirties galybes… ateikite ir gyvenkite su manimi. Žinokite, kad ten, kur aš esu, yra Jūsų Dievas“.

Jei amžinasis gyvenimas yra tikrasis mūsų tikslas, jis nėra tolimas. Tai tikslas, kuri galime pasiekti dabar.

Broliai ir seserys, kartu su Viešpatyje gyvenančiu Vincu mes turime branginti šį santykį, turime jį ugdyti kasdien. Gėlės nuvysta, žvakės užgęsta, bet meilė ir mūsų santykis su Kristumi išlieka. O Kristuje mirtis nugalėta. Todėl labiausiai galime priartėti prie savo mirusiųjų ir jiems padėti stiprindami ir puoselėdami kasdienį savo santykį su Kristumi Jėzumi maldoje, o ypač šv. Mišių aukoje. Šiandien jungdamiesi šioje Mišių aukoje už mirusiuosius semkimės ir mes paguodos ir stiprybės, artimo meilės bei dėkingumo už gyvybės dovaną iš amžinojo gyvenimo Šaltinio.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt