200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Pamokslas Vasario 16-ąją, 2016

2016 vasario 17

„Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet žemę drėkina, kad dygtų ir želtų, kad sėklos atneštų sėjėjui ir duonos pavalgiui, taip žodis, išeinąs iš mano burnos; jisai pas mane nesugrįžta bergždžias: įvykdo, ko noriu, atlieka, kam siųstas“ (Iz 55, 10–11). Šie žodžiai iš pranašo Izaijo knygos kviečia mus žvelgti giliau ir klausti, ką Dievas mums kalba šiandien, ką Jo žodis veikia mumyse ir tarp mūsų šiomis dienomis. Kad galėtume išgirsti mums kalbantį ir mumyse veikiantį Dievo Žodį, yra labai svarbu skirti laiko kasdienei maldai, kasdieniam Šv. Rašto skaitymui. Liturgija – tai ypatinga vieta, kurioje Dievas prabyla savo žmonėms, ir šiandien Jis mus prašnekina labai gerai pažįstamais žodžiais.

„Tėve mūsų“ maldos žodžiai, kuriuos išmokome su pirmosiomis maldomis, nėra tiktai formulė, padedanti melstis, bet tas pats Dievo žodis, kuris ateina ir veikia mumyse: kiek leidžiamės, tiek mus perkeičia ir veda gyvenimo keliu. Dažnai kartojame tą maldą, o jos žodžiai šiais metais įgauna ypatingą reikšmę: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Šiais Gailestingumo jubiliejaus metais Bažnyčia kviečia mus visus būti gailestingus kaip Tėvas. Susitaikinimo svarba pabrėžta ir tolesniais Evangelijos žodžiais, kurie išeina iš žinomos maldos formulės rėmų: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14). Neatleidimas kenkia tiek tam, kuriam neatleista, tiek neatleidžiančiam.

Susitaikinimo kelias nėra nei lengvas, nei trumpas. Tai pabrėžė ir popiežiaus Pranciškaus istorinis susitikimas su Maskvos Patriarchu Kirilu praėjusį penktadienį Kuboje. Tai žaizda Kristaus Kūne, atsiradusi prieš 1000 metų. Ypatingas progresas, palaikant dialogą su ortodoksų bažnyčiomis, tęsiasi beveik šimtą metų. Ypač po Vatikano II Susirinkimo paspartėjęs procesas pasiekė istorinį žingsnį šiame kelyje pereitą penktadienį. „Tai tik žingsnis Gailestingumo kelyje, – kalbėta tame susitikime, – tačiau labai svarbu žengti tokius žingsnius, kad eitume tolyn ir pasiektume vienybės tikslą“.

Šiandien, minint Vasario 16-ąją čia, Vilniuje, kur 1918 metais buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, prisimename, koks reikalingas buvo Gailestingumas šiam miestui ir Lietuvai. Neilgai trukus po akto paskelbimo Vilnius buvo atskirtas nuo Lietuvos. Nepriklausomybės metais čia nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, vis plačiau skelbiama, koks būtinas žmogui yra Dievo Gailestingumas, kaip svarbu susitaikyti su Dievu ir vieni su kitais. Karai, okupacijos į tremtį ir nežinią nubloškia ne tik žmones, bet ir Gailestingumo ikoną – paveikslą, o Lietuvoje Dievo Gailestingumas lieka žmonių širdyse – šauksmas sunkumuose ir šviesesnės ateities viltis. Nepriklausomybės aušroje šis stebuklingas paveikslas grįžta į Vilnių ir šiandien iš Gailestingumo šventovės Vilniaus senamiestyje rodo mums ir pasauliui į tikrąjį Gailestingumo šaltinį.

Šv. popiežius Jonas Paulius II įvedė Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį kaip Gailestingumo Erą, o popiežius Pranciškus, skelbdamas Ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, visam pasauliui vėl prabyla, koks aktualus yra Dievo Gailestingumas šiandien – kaip gelbėjimosi ratas žmonėms ir visuomenei, kaip paskutinė apsauga, kurią turime prieš blogį šiame pasaulyje. Dievo Gailestingumo žinia apsireiškė Vilniuje antrojo pasaulinio karo išvakarėse, o šiandien, jaučiant įvairius agresorius pasaulyje, vėl esame kviečiami melstis ir skleisti Gailestingumą Lietuvoje ir pasaulyje, kad pasaulis išvengtų didesnių nelaimių. Ne atsitiktinai „Tėve mūsų“ malda baigiasi kreipiniu, šauksmu „Gelbėk mus nuo pikto“. Ir Kristaus apsireiškime Šventajai Faustinai, ir įvairiuose Dievo Motinos apsireiškimuose žinia ta pati – neatidėliokite, melskitės šiandien, kad Dievas apsaugotų nuo blogio, kad suteiktų savo ramybę jums ir visam pasauliui.

Šiandien Gailestingumo iššūkis nepaprastai svarbus tarpusavio santykiams tarp žmonių, šeimose, mūsų visuomenėje ir pasaulyje išgydyti. Gailestingumas nėra tik besąlyginis kalčių atleidimas kitiems, tai kvietimas į tiesą, kvietimas į atsivertimą, pasiryžimas žengti Gailestingumo keliu su kitu, mums nusikaltusiu. Gailestingumas – tai ne taikstymasis su alkoholizmu šeimoje ar visuomenėje, bet bendras darbas padėti sergančiam atpažinti savo ligą ir lydėti jį sveikimo keliu. Gailestingumas – tai ne susitaikymas su korupcija, bet ieškojimas kelio, kaip padėti žmonėms keisti mąstymą ir nuodėmių struktūras, kurios dažnai iššaukia tokį elgesį; padėti prisipažinti, gailėtis ir pasiryžus pasitaisyti, atrasti naujai savo vietą visuomenėje. Gailestingumas – tai nėra susitaikymas su žmogaus gyvybės ir orumo žeminimu bet kokia forma, bet būtinybė atverti akis ir pamatyti vargstantį, bedarbį ar doro atlygio negaunantį darbuotoją, vargstančias šeimas, prekybos žmonėmis aukas, į prievartinį darbą pagrobtus ir išvežtus piliečius. Negana matyti, būtina reaguoti ir kurti sistemas žmonėms iš šių spąstų išlaisvinti ir asmens teisėtam orumui grąžinti. Kiekvienam žmogui – tiek tik ką pradėtam kūdikiui, tiek žilagalviam senoliui, labiausiai pažeidžiamiems mūsų visuomenės nariams, – turi būti užtikrinama socialinė ir sveikatos apsauga. Taip pat ir tarptautiniuose santykiuose svarbu nesitaikstyti su agresoriais pasaulyje, o būti nenuilstamu balsu už tiesą ir teisingumą, žodžiu ir veiksmu ginti užpultuosius.

Šie siekiami rezultatai dažnai viršija mūsų žmogiškąsias galimybes. Kasdienybėje dažnai atsikvėpkime maldos žodžiais Tėvui: „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“. Šiais Gailestingumo metais esame kviečiami susitaikyti su Dievu, priimti Jo atleidimą, sugrįžti į mylinčio Tėvo glėbį. Bet taip pat, patyrę Dievo meilę, esame prašomi susitaikyti vieni su kitais; būti pasirengę žengti tuo susitaikinimo ir Gailestingumo keliu. Gailestingumas yra mūsų kelias vienybės link, ne tik vienybės tarp krikščionių bei sugyvenimo tarp skirtingus tikėjimus išpažįstančių žmonių, bet ir vienybės šeimoje, visuomenėje ir tarp pasaulio tautų.

Į tokią vienybę mus kviečia Gailestingumo metai. Šiandienos Nepriklausomybės šventė taip pat kviečia mus žengti šiuo keliu. Dėl Dievo meilės ir „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“.

 

+ Gintaras Grušas

Vilniaus arkivyskupas metropolitas

 

Pamokslas, sakytas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Valstybės atkūrimo dieną, vasario 16 d., 2016

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt