200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

2011 m. Kovo 11-ąją švenčiant Vilniaus Arkikatedroje

2011 kovo 11

Brangūs broliai ir seserys,

atėjome padėkoti Dievui už dvi dešimtis mūsų tautos laisvės metų, kuriuos Viešpaties padedami gyvename Nepriklausomoje valstybėje. Tai didelė dovana, kurią kiekvienas esame įpareigoti atsakingai ir sąžiningai puoselėti bei saugoti. Kaip mums sekasi gyventi laisvėje? Ką reiškia būti laisviems?

Šios dienos Dievo Žodis yra labai stiprus: Prikišk mano tautai jos nusikaltimus, – sako Viešpats pranašo lūpomis. Kodėl Dievas atrodo toks rūstus ir kodėl jis bara tautą, kurią pats išvedė į laisvę?

Į panašų klausimą Šventasis Tėvas Benediktas XVI-tasis atsako: Dievo rūstis išreiškia tai, kad gyventa priešingai meilei, kuri yra Dievas. Kas gyvena toldamas nuo Dievo, toldamas nuo gėrio, tas vis labiau šaknijasi rūstybėje. Kas netenka meilės, tas atsiduria negatyvume. Taigi Dievo rūstybė – ne tai, ką koks nors piktavalis diktatorius primeta žmogui […]; atsiribojus nuo individą palaikančios meilės, iš tikro smingama į tuštumą, į tamsą. Tada, taip sakant, esama nebe meilės erdvėje, bet tokioje, kuri vertintina kaip rūstybės erdvė. […] Iš tikrųjų „Dievo bausmė“ reiškia, kad žmogus išklydo iš tikrojo kelio, todėl jam tenka susidurti su pasekmėmis, kurios kyla nuėjus šunkeliais, vadinasi, savo gyvenimu nutolus nuo tikrojo gyvenimo.

Kiekvienam žmogui, kaip ir visuomenei, reikia turėti aiškius gyvenimo kriterijus, kuriais vadovaudamasis, žmogus tampa atsakingu Dievo kūriniu, Jo mylimu vaiku, gebančiu laisvai ir atsakingai naudotis jam suteikta laisve. Deja, dažnas nuklysta nuo šio kelio, kurį mums nurodė mylinti Apvaizda, ir pasuka į pražūties ir nedorybės kelią. Šių nuklydimų priežastys yra įvairios: neugdoma sąžinė, silpna valia, iškerojęs egoizmas ir godumas bei visos kitos nuodėmės, kurios, net ir turint išorinę socialinę nepriklausomybę, žmogų įkalina dvasinėje vergovėje.

Nuo pat nepriklausomybės pradžios vis iškildavo klausimas: ar mes tikrai esame laisvi? Ką reiškia būti laisvais? Netilo ginčai apie būtinybę atleisti, pamiršti padarytas skriaudas ir drauge gyventi bei kurti. Tačiau kažkas vis kliūva mūsų visuomenės gyvenime. Tiek plačioje žiniasklaidos erdvėje, tiek asmeniniuose žmonių santykiuose netyla kaltinimai, apkalbos, liejamas pyktis ir agresija. Kodėl žmonės kovoja ne su blogiu, bet vieni su kitais? Tai rodo, kad nėra tikrosios laisvės, kurią suteikia tyra ir rami sąžinė.

Dievas trokšta mus išlaisvinti iš šios vergovės, todėl Jis mus kviečia į atgailą. Apie tai kalba šios dienos Evangelija, tam mus kviečia Gavėnios laikas. Ir Dievo gailestingumo metai ragina atgaila atverti širdis Gailestingumo malonei. Kas yra atgaila? Evangelija pradedama Jėzaus žodžiais: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija (Mk 1, 15). Tai yra kvietimas priimti Jėzaus atpirkimą. Dievas, iš savo beribio gailestingumo, prisiėmė visas žmonių nuodėmes mirdamas ant kryžiaus ir savuoju Prisikėlimu dovanoja mums atleidimą. Tačiau šį atleidimą galime priimti tik atpažinę, pripažinę ir išpažinę savo nuodėmes. Atgaila yra radikali žmogaus gyvenimo permaina, pasiryžimas pakeisti gyvenimą, viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint Jo malonės pagalba.

Žvelgdami į mūsų asmeninį gyvenimą ir į visos tautos gyvenimą labiausiai pasigendame nuoširdžios atgailos, kuri išveda žmogų į tiesą ir drauge į laisvę. Jeigu nėra tikros atgailos, visuomet yra apsčiai kaltinimų. Pavargome nuo nesiliaujančių apkalbų, šmeižtų, grūmojimų ir grasinimų, kurie didina ir taip nemažą lėkte lekiančio pasaulio įtampą, nuo kurių svyra rankos ir kenčia bendri darbai bei uždaviniai.

Tautos laisvės šventė, gavėnios metas, Dievo gailestingumo metai – puiki proga įsileisti Dievo šviesos į savo sąžinę ir leisti apšviesti visus jos užkaborius. Ištraukti ir išvaduoti, kaip sako šios dienos Dievo Žodis, visas neteisybes, kad padarytume joms galą. Sąžinę Dievas mums davė kaip kelrodę į tiesą ir teisingumą. Sąžinė yra pajėgi kiekvienam iš mūsų pasakyti, kad tam tikri dalykai negali būti geri.

Mes didžiuojamės savo tautos didvyriais, kurių vardai įrašyti į mūsų laisvės istoriją, tačiau, manau, nemažiau drąsos ir didvyriškumo reikia gyventi vadovaujamam sąžinės. Tik pripažintas nuodėmes ir klaidas galima atleisti. Gal jau atėjo laikas išdrįsti išsivaduoti iš visų neteisybių, atsiprašyti tų, kuriuos nuskriaudėme savo darbais ar žodžiais, ir išsivaduoti iš gniuždančios baimės, iš akis aptemdančio pykčio. Žengę žingsnį atgailos ir atsivertimo keliu, visų pirma sutiksime mylintį gailestingą Tėvą, kuris nurengs mūsų nuodėmės skarmalus ir apdengs savuoju gailestingumu, sutiksime ir žmonių supratimą, atleidimą, galėsime drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Tuomet, pasak šios dienos Dievo Žodžio, tarytum ryto žara nušvis tavo šviesa, ir tavo sveikėjimas greitai stumsis į priekį. Tavasis teisumas žengs tau iš priekio, ir Viešpaties šlovė lydės iš paskos (Iz 58, 8).

Atsivertimas padės mums sujungti rankas bendram darbui dėl tautos gerovės, padės įveikti sunkumus ir pavojus, atgręš į brolišką pagalbą ir solidarumą. Pranašo Izaijo pažadu, padės sugriauti bet kokį jungą, dalyti alkstantiems duoną, priglobti pastogės neturintį vargšą, aprengti matomai nuogą ir likimo valiai nepalikti brolio (Iz 58, 9).

Šv. Mišias pradėjome žodžiais: Prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums broliai ir seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais ir darbais. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Tegul šie žodžiai nebus tik tuščia formulė, bet sujudins mūsų širdis ir padės juos pakartoti savuoju gyvenimu, idant ne tik atsivertume Dievo gailestingumui, bet ir patys taptume gailestingi.

Meldžiu šiandien kiekvienam mūsų ir visai mūsų tautai, kad atgailos ir atsivertimo malonė nuritintų mus slegiantį kaltės akmenį ir atvertų laisvės, solidarumo ir gailestingumo kelią.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt