200-125dumps 100-105dumps 210-260dumps 300-115dumps 200-105dumps 300-101dumps 200-310dumps 210-060dumps 200-355dumps 640-911dumps 300-075dumps 300-208dumps 300-070dumps 300-360dumps 642-998dumps QV_DEVELOPER_01dumps 400-101dumps 210-451dumps 700-501dumps 400-051dumps 117-201exam

Pamokslas Švč. M. Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose Aušros Vartuose 2013 m. lapkričio mėn. 17 d.

2013 lapkričio 17

Šiandienos antrajame skaitinyje girdime apie mūsų išganymo metą: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“ (Gal 4, 4). Ypatingos moters – Marijos – vaidmenį apaštalas Paulius pristato žodžiais: „gimusį iš moters.“ Nors žodžiai paprasti, gimimo iš moters pasekmės mums tapo amžinos.

Šiais besibaigiančiais Tikėjimo metais gilinomės į Tikėjimo išpažinimą. Jame šis slėpinys apibūdinamas žodžiais: „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“ Marija – moteris, suteikdama kūną kūdikiui, tapo neaprėpiamo slėpinio dalyve. Ji, išnešiojusi ir pagimdžiusi sūnų, tarpininkauja mūsų visų išganymo darbe.

Gyvybės perdavimo slėpinys toks natūralus, bet kartu toks slėpiningas ir stebuklingas. Jis ir šiandien iš daugelio reikalauja drąsos žengti į didelę nežinią, pasitikėti Dievo Apvaizda gyvenimo neramumuose ir ateities miglose. Daug kas parpuola šiame kelyje. Šią savaitę viso pasaulio tikintieji kviečiami melstis už tuos, kurie neišvydo dienos šviesos, už pradėtus kūdikius, kurie žuvo dar negimę. Maldos savaitė baigiasi lapkričio 23-ąją – Negimusio kūdikio dieną. Prisiminkime motinas, tėvus, medikus, kurie neleido pradėtiems kūdikiams išvysti pasaulio. Šie žmonės sužeisti didelės nuodėmės ir turi psichologinių žaizdų. Užtarkime juos šiandien prie Dievo Motinos, išdrįsusios gimdyti tokiomis sąlygomis, kurios atrodė nepakeliamos. Marijos padėtis net ir šiandien atrodytų beviltiška. Taip jaučiasi daug moterų. Tačiau Marijos meilė Dievui, pasitikėjimas Juo nugalėjo baimę ir nežinią, o jos užtarimas gali padėti tiems, kurie šiandien sprendžia dėl pradėtos gyvybės likimo.

Šventosios Dvasios veikimu ir mes tampame įsikūnijimo – gyvybės perdavimo slėpinio dalyviais. Dievas, kuris veikia šiandien, įžengia į pasaulį ir gyvena tarp mūsų. Šventoji Dvasia nusileidžia ant mūsų, kad per mus Gailestingumui būtų tinkama vieta pasaulyje. Atsidavimas Šventosios Dvasios veikimui dažnai yra iššūkis, kuris reikalauja drąsos. O Kristus mus drąsina: „Nebijokite“!

Kristaus sekėjams baimės jausmas nėra svetimas. Šiandienos Evangelijoje girdime, kad po Jėzaus kryžiumi stovėjo „jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė“, taip pat stovėjo mylimasis mokinys. Tik vienas iš dvylikos. Paklauskime savęs, kaip šiems žmonės užteko drąsos. Juk stovėti po kryžiumi iš tiesų sunku. Kas gi juos laikė po kryžiumi? Juos laikė tas pats, kas laikė Jėzų ant kryžiaus. Tai ne vinys, nes ir jos Dievo ant kryžiaus neišlaikytų. Jėzų ant kryžiaus laikė meilė – Jo meilė Tėvui, meilė savo kūrinijai – mums. Taigi ir po kryžiumi stovinčiuosius laikė meilė Jėzui.

Krikšto momentas – tai Kristaus prasidėjimas mūsų širdyse. Gyvendami mes patys apsisprendžiame, ar mumyse pradėtajam lemta augti ir bręsti, ar Jo gyvybė mumyse bus sunaikinta, nužudyta. Marija pasirinko brandinti ir duoti pasauliui Dovaną. Ji, kaip Kristaus nešiotoja, motina, aukojo Jam visą save. Pradėto kūdikio ir mamos ryšys yra vienintelis kūdikio išgyvenimo šaltinis. Ko reikia, kad mumyse pradėtas Kristus gimtų ir augtų? Reikia drąsos pasirinkti gyventi su Juo, neatmesti Jo augimo mumyse, bet jį puoselėti, kad ir mes galėtume dovanoti Kristų pasauliui.

Tikėjimo dovaną reikia brandinti. Turime ne tik gilintis į tikėjimo tiesas – jos turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Mums duotas apreiškimas, mumyse pradėtas tikėjimo vaisius turi subręsti, kad galėtume kaip Apaštalas Paulius sakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Bet kaip tai pasiekti paprastam žmogui? Prisiminkime, kad ir Marija, ir Paulius buvo paprasti žmonės, tačiau jie buvo Dievo malonės perkeisti. Mumyse apsigyvenęs Kristus nori perkeisti ir mus.

Popiežius Pranciškus neseniai mums priminė: „Kai krikščionis meldžiasi – jis kalbasi su Jėzumi“. Būtinas gyvas dialogas, kad Kristus augtų. Taigi melskimės, o ne tik kalbėkime maldas. Kaip besilaukianti motina mintimis ir žodžiais kalbasi su savo vaiku, dar labiau ir mes užmegzkime ir nuolat palaikykime meilės dialogą su mus mylinčiu Dievu. Mums dovanota galimybė į Jį žvelgti ir adoruoti Jį Švč. Sakramente. Tikėjimo metų proga visoje Lietuvoje vyko nenutrūkstama Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kuri šiuo metu tebevyksta Vilniaus arkivyskupijoje. Kasdien vis kitoje parapijoje tarsi gyvoji grandinė tikintieji garbina Viešpatį ir budi Jo artumoje. Mums kalbantis su Viešpačiu auga mūsų meilė Jam ir artimui.

Kristus auga mumyse kiekvieną kartą, kai Jį priimame Šventojoje Komunijoje. Duodamas mums save, Jis stiprina mus ir auga mūsų širdyse.

Kaip pirmą sykį besilaukiančios motinos ima mokytis, skaityti, kaip teisingai elgtis su savo naujagimiu, ko tikėtis, kaip geriausiai rūpintis augančiu vaiku, taip ir mes turime ugdyti žinias apie mumyse gyvenantį Kristų. Turime daug šaltinių. Tikėjimo metais esame raginami imti į rankas Dievo Žodį, kad išgirstume, ką Dievas kalba savo žmonėms ir ką Jis šiandien nori pasakyti mums. Esame raginami skaityti Katekizmą, kad pažintume slėpiningą Kristaus gyvenimą tarp mūsų ir galėtume pagrįstai juo dalytis su kitais. Esame skatinami rinktis tas dvasines knygas, radijo ir televizijos laidas, interneto naujienas, kurios stiprintų ir ugdytų mūsų tikėjimą, o ne keltų mums vis didesnę baimę ir neviltį ar skatintų abejingumą tai gyvybei – Kristui, esančiam mumyse.

Krikštu pradėtas, mūsų pastangomis širdyje išnešiotas, vis labiau pažintas ir pamiltas, gyvenimu išpažintas Kristus vėl gimsta pasauliui. Popiežius Pranciškus sako: „Kai Viešpats ateina į mūsų gyvenimą, kai Jis įžengia į mūsų širdį, Jis mums visada duoda žodį ir pažadą: eik pirmyn, būk drąsus, nebijok, tu tai padarysi. Tai yra kvietimas į misiją, kvietimas sekti Juo“. Gimęs Kristus nepriklauso tik mums. Dievas kviečia sekant Juo leistis į misijas. Mūsų misijų teritorija neturi būti tolimos šalys. Mes kviečiami misijai dalyti Kristų savo mieste, savo darbuose, savo šeimose. Tam reikia drąsos, o tą drąsą suteikia meilė. Sustiprinti meilės, kuria pats Dievas mus pamilo, ir mes, Marijos pavyzdžiu, Dievo Gailestingumo Motinos užtariami, esame pašaukti išnešioti ir pagimdyti pasauliui Gailestingumą. Turėkime drąsos kartu su ja nešti mumyse augantį Kristų į savo kasdienybę ir leisti Jam gyventi tarp mūsų.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS

Kategorijos: Pamokslai

Vilniaus arkivyskupijos kurija, Šventaragio 4, Vilnius, Lietuva

curia@vilnensis.lt, www.vilnensis.lt